Kazio Varnelio namuose-muziejuje parodą pristatanti dailininkė Monika Radžiūnaitė įsitikinusi: klaidos skatina augti

2024 01 31

Sausio 31 d. Kazio Varnelio namuose-muziejuje bus atidaryta dailininkės Monikos Radžiūnaitės paroda „Ir aš tik žmogus“. Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio istorinėje erdvėje eksponuojami viduramžių estetikos ir šiuolaikinių vaizdų kultūros įkvėpti darbai iki pat spalio 2 d. kvies lankytojus tyrinėti klaidos fenomeną. Apie parodos idėją, dialogui kviečiančius Lietuvos nacionalinio muziejaus skliautus ir tai, kaip klaidos gyvenimui bei kūrybai suteikia naujų prasmių, pasakoja parodos autorė Monika Radžiūnaitė ir kuratorė Indrė Urbelytė.

– Monika, Indre, pradėkime nuo to, kad paroda veikia K. Varnelio namuose-muziejuje. Kiek ši erdvė ir paties menininko kūryba pratęsia parodos idėją, o galbūt netgi tampa jos dalimi?

I. U.: Prieš beveik dvejus metus pasikviečiau Moniką apžiūrėti nuolatinę muziejaus ekspoziciją, galvodama apie jos kūryboje transformuojamos viduramžių estetikos ir muziejaus pastatų istorijos sąsajas. Mūsų mūrai, kuriuose jau prieš šešis šimtmečius aktyviai virė Mažosios gildijos gyvenimas, yra vieni seniausių Vilniuje, o ekspozicijose susipina skirtingų epochų ir kraštų artefaktai. Ir Monikos kūryboje panašiai persipina skirtingų laikų ikonografija, kultūriniai klodai, kuriuos skaitome jau šiandienos akimis. Tad gotikiniai muziejaus skliautai tapo svarbiu šios parodos įkvėpimo šaltiniu. Žinoma, vėliau išryškėjo sąsajos su Varnelio kūryba – ritmingi ornamentai ir juos panaudojant kuriama erdvės iliuzija, bažnytinės dailės įtaka. Tačiau tai – tik papildomos gijos.

– Ką reiškia parodos pavadinimas „Ir aš tik žmogus“? Ką jis sufleruoja, į kokius klausimus, temas skatina atsigręžti? Kiek jis aktualus šiandieniniame pasaulyje?

I. U.: Retas atvejis, kad parodos pavadinimas nušvistų greitai, aiškiai ir ryškiai. Jį pasiskolinome iš vieno Monikos paveikslo – „Ir aš tik gyvūnas“. Pavadinimas nurodo į klaidų, netobulumų, neišvengiamų net ir technologijų amžiuje, kupiną žmonijos tinklą. Paprastai tariant, mūsų pasaulis, kuriam išsigelbėjimą žadėjo skaitmeninio pasaulio nešama žinių ir tobulumo šviesa, yra kupinas trikdžių ir nesusikalbėjimų, o kiekvienas iš mūsų kartais „prisidirbame“ (ne taip pasakome, blogai išgirstame), ir tos „nuodėmės“ amžiams nusėda skaitmeniniuose archyvuose. Tai yra apie žmogišką klaidą ir per daug rimtą požiūrį į save bei kitus.

M. R.: Parodos pavadinimas atliepia ir apibendrina visų eksponuojamų darbų pavadinimų esmę. Tai – klaidas teisinančios nuvalkiotos, visų girdėtos frazės, taip pat – komentarai ir patarlės, mokantys gyventi, dažnai ataidintys iš visažinių bei teisingumo riterių tribūnų. Parodoje užduodu klausimą, kokia gi religija galėtų gimti iš šiandienos vaizdų kultūros, tad kūrinių pavadinimai yra it citatos iš naujų šventųjų tekstų.

– Monika, tiek ši, tiek prieš keletą metų pristatyta Jūsų paroda „Apstybės / Superfluitates“ vienaip ar kitaip siejasi su viduramžiais ir religija. Kiek Jums rūpi kūryboje amžinosios, fundamentaliosios temos?

M. R.: Nors Antika ir paklojo pagrindą viduramžių mąstymui ir kultūrai, vis tik galima teigti, jog Vakarams didžiausią įtaką padarė krikščioniškieji viduramžiai, persmelkti misticizmo, stebuklų, bandymų išaiškinti pasaulio ir žmonijos slėpinius. Kadangi ir pati esu vakarietiškosios kultūros „produktas“, todėl, norėdama analizuoti istoriją ir ją aktualinti dabartyje, privalau gilintis ir į religijos dėmenį. Manau, kad kitaip suprasti mūsų visuomenės neįmanoma.

– Kalbate apie kūrybinę klaidos strategiją. Kas tai yra ir kaip tai atsispindi eksponuojamuose darbuose? Smalsu, ką laikote didžiausiomis klaidomis kūryboje ir gyvenime?

M. R.: Į tokį klausimą būtų galima atsakyti šios parodos kūrinių pavadinimus primenančiu atsakymu – „kam bijoti to, kas yra neišvengiama“. Klaidos yra įprastas gyvenimo reiškinys, skatinantis augti.

O kūrinyje klaida yra it antra interpretacinė linija. Pasitelkiant gūglo vertėją, pirminis lietuviškas pavadinimas verčiamas į lotynų kalbą ir atgal. Dėl vis dar netobulo vertimo algoritmo atsiranda naujos prasmės, ne ką mažiau pajėgios kalbėti. Pavyzdžiui, kūrinio pavadinimas „Būna, nusisuka fortūna / Interdum fortuna vertit / Kartais sėkmė pasisuka“ liudija ne tik tai, kad sėkmė gali nusisukti, bet ir tai, kad ji nuolat kinta. Kai kurių klaidų dalyvavimo mūsų gyvenime niekada ir nepastebėsime.

I. U.: Legendinis klaidos pavyzdys yra Mozės ikonografija. Ar kada nors susimąstėte, kodėl Vilniaus arkikatedros nišoje stovi raguoto Mozės skulptūra? Manoma, kad dėl vertimo klaidos – hebrajų

kalboje žodžiai „švytėti“ ir „ragas“ yra panašūs, todėl „spinduliuojantis“ Mozės veidas tapo „raguotu“. Žinoma, ši klaida atsirado netyčia, tačiau ji nulėmė gausybės raguotų atvaizdų atsiradimą. Štai Monika klaidą ir pasiklydimą vertime (vaizdų ir tekstų) išnaudoja tikslingai, kad transformuotų atpažįstamus motyvus ir užpildytų juos šiandienos reikšmėmis.

– Lankytojus kviečiate kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Kiek Jums pačiai artimas rašymas, tekstas, o kiek – vaizdas?

M. R.: Tiek vaizdas, tiek tekstas man atrodo lygiaverčiai varžovai. Tekstas suteikia galimybę lįsti gilyn į prasmę, ją detaliai išrakinėti, o vaizdas gali viena maža plokštuma aprėpti kelis prasminius klodus. Studijuodama supratau, kad teksto rašymas atsako į sau keliamus klausimus, kurių negaliu atsakyti vizualiai, ir atvirkščiai, – todėl kūryboje bandau šiuos du elementus jungti.

– Dėkojame už pokalbį.

Paroda Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje atidaroma sausio 31 d. 18 val. ir veiks iki spalio 2 dienos.

Organizatorius Lietuvos nacionalinis muziejus

Kuratorė Indrė Urbelytė

Architektė Gabrielė Černiavskaja

Grafikos dizainerė Monika Radžiūnaitė

Koordinatorė dr. Daiva Vaišnienė

Vertėja Aistė Radžiūnaitė

Edukatorė Brigita Rimkutė

Parodos partneris galerija „Vartai“

Menininkės kūrybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos nacionalinis muziejus – vienas pirmųjų muziejų Lietuvoje. Šiandien jis saugo daugiau nei pusantro milijono eksponatų, čia dirba apie 300 darbuotojų, per metus sulaukiama apie 430 000 lankytojų. LNM vienija dvylika padalinių. Tai – Gedimino pilies bokštas, Senasis ir Naujasis arsenalai, Pilininko namas, Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Istorijų namai, Buvusi areštinė, Signatarų namai, Kazio Varnelio namai-muziejus, Jono Basanavičiaus gimtinė, Vinco Kudirkos muziejus, Jono Šliūpo muziejus.

Monika Radziunaite Ir As Tik Zmogus 1