Janas Brunonas Bulhakas – Vilniaus fotografijos meistras, prieš bene šimtmetį į miestą žvelgęs esteto akimis, šiandienai mums paliko neįkainojamų sostinės vaizdų. Jeigu J. Bulhakas šiandien užkoptų į Gedimino pilies kalną, jis ir dabar atpažintų daugelį savo fotografuotų vaizdų – dangų besiekiančias bažnyčių smailes, rūmų fasadus, vingiuotas senamiesčio gatveles, vienuolynų pastatus. Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinio Signatarų namų edukatorė Liveta Repšienė pasakoja apie vieną svarbiausių Lietuvos fotografų.

Vilnius – ne miestas, o didelis poniškas dvaras

Apie Vilnių J. Bulhakas rašė, kad „laimė, [tai] nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais.“ Tokį palyginimą galima paaiškinti J. Bulhako bajoriška kilme, kartu jis atspindi tai, kad fotografas tuometinį Vilnių matė ne kaip didmiestį, o kaip vietą, kurioje architektūra darniai susiliejo su gamta – tokį miestą J. Bulhakas ir pamilo.

J. Bulhako asmenybę formavo jo aplinka – vaikystė praleista Ostašino dvare, kurią jis vaizdingai aprašė savo atsiminimuose „Vaikystės metų kraštas“. J. Bulhakas buvo ne tik vaizdo, bet ir plunksnos žmogus, turtinga, sodria kalba sukūręs ne vieną eilėraštį, straipsnį, knygą. Tekstuose atsiskleidžia J. Bulhako platus humanitarinis išsilavinimas, aukšta kultūra, jautrumas grožiui. „Bulhakas yra poetas. Gali rašyti apie tai, kas prieš jo akis, kaip kad gali tą patį vaizdą pateikti atvaizde“ – taip viename Stanislavo Turskio tekstų rašyta apie jį. Būtent tokį Vilnių kviečiame lankytojus pamatyti ir miesto ekskursijoje „Fotografo Jano Bulhako Vilnius“.

Pirmasis mokytojas – fotografijos meistras iš Paryžiaus

J. Bulhakas pradėjo fotografuoti apie 1905 m. Pirmosios mėgėjiškos fotografijos buvo jo žmonos Anos Haciskos portretai, o noras įamžinti nykstančius vaikystėje lankytus dvarus, gražius gimtųjų vietų kraštovaizdžius, paskatino rimčiau domėtis fotografija.

Savo knygoje „Šviesos estetika“ J. Bulhakas užsimena, kad jį atsitiktinai pasiekęs 1908 m. Dresdene vykusios fotografijos parodos katalogas paskatino „pradėti sąmoningą darbą fotografijoje“. Taip jis ryžosi pluoštą savo peizažinių nuotraukų nusiųsti garsiam Paryžiaus fotografijos klubo įkūrėjui Konstanui Piujo.

Bulhakas nuogąstavo, kad jo nuotraukos „galėjo būti ignoruotos ir išmestos į šiukšlių dėžę“, tačiau įvyko priešingai: autorius pradėjo gauti ilgus, geranoriškus, vertingų patarimų kupinus laiškus.

Konstanas Piujo jam ne tik patarinėjo, bet ir supažindino su piktorializmo principais, teigiančiais, kad fotografija turi paklusti vaizduojamųjų menų kanonams.

Pirmosios pažintys su fotografija atvedė prie to, kad šiandien J. Bulhaką galima vadinti precizišku estetu. Save laikė meninės fotografijos kūrėju, piktorialistu, jam svarbiausia buvo sukurti menišką atvaizdą, estetinis kriterijus suvoktas kaip pagrindinis. Todėl fotografijose stengėsi ne paprastai dokumentuoti objektus, pavyzdžiui, Vilniaus baroko architektūrinius statinius, bet, kruopščiai apgalvojant kompoziciją, išryškinti jų puošnumą, ekspresyvumą.

Dumplinio fotoaparato magija ir tragiškas gaisras

Didelę dalį savo fotografijų J. Bulhakas sukūrė naudodamas dar XIX a. fotografų pamėgtą dumplinį fotoaparatą su stiklinėmis 13×18 cm formato plokštelėmis. Jis taip pat pradedantiesiems rekomendavo pradėti mokytis fotografuoti būtent tokiu fotoaparatu, pastatytu ant didelio medinio stovo. Anot J. Bulhako, toks fotografavimo būdas vertė dirbti lėtai ir apgalvotai – fotografuoti neskubant, kruopščiai įvertinant kompoziciją.

Sunku tiksliai nustatyti, kiek skirtingų fotoaparatų pats J. Bulhakas naudojo per savo gyvenimą. Tačiau iš Malgorzatos Plater-Zyberkos knygoje „Jan Bulhak. Fotografik“ publikuoto protokolo matyti, kad 1944 m. fotografas turėjo šešis fotoaparatus: vieną paviljoninį su penkiais dideliais objektyvais, vieną skirtą reprodukcijoms, tris 13×18 cm formato kelioninius ir vieną didesnio, 24×32 cm formato, taip pat kelioninį fotoaparatą.

Galime kalbėti apie tūkstančius J. Bulhako atliktų kadrų. Didelį jų kiekį liudija M. Plater-Zyberkos knygoje 1945 m. birželio 7 d. publikuota pažyma apie Vilniuje patirtus karo nuostolius.

Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. per Vilniaus šturmą sudegė J. Bulhako fotoatelje ir butas su ten buvusiu turtu. Pažymoje teigiama, kad buvo sunaikintas beveik keturiasdešimties metų fotografavimo darbas – 10 000 negatyvų ir tiek pat fotografijų, vaizduojančių Vilniaus krašto ir anuometinės Lenkijos architektūrą, paminklus, kraštovaizdžius, folklorą ir istorinius dokumentus.

Kituose J. Bulhakui skirtuose darbuose praradimų skaičiai nurodomi dar didesni. Verta pridurti, jog net po skaudžių nuostolių, J. Bulhakas ir toliau tęsė savo veiklą – išvykęs iš Vilniaus fotografavo sugriautą Varšuvą ir kitas Lenkijos vietoves, iki savo gyvenimo pabaigos spėjo padaryti dar ne vieną dešimtį fotografijų. Išlikusius fotografo kūrinius prisiminsime ir pristatysime dar šiais metais spalio 7 d. Signatarų namų Galerijoje – parodoje minėsime jubiliejinius, 150-uosius, J. Bulhako metus.

Įprasmino fotografiją kaip meno šaką Lietuvoje

J. Bulhakas daug jėgų skyrė fotografijos, kaip meno, statuso stiprinimui, kritiškai žvelgė į fotografų darbus, kurie nepakankamai dėmesio skirdavo nuotraukos kompozicijai ir kitiems fotografijos elementams. Kai tarpukariu Stepono Batoro universitete buvo įsteigtas Dailės fakultetas, jame J. Bulhakas buvo pakviestas dėstyti meninę fotografiją ir vadovauti fotografijos studijai – tuomet fotografija Vilniuje įgijo universitetinės disciplinos statusą.

Už ilgametį pedagoginį darbą ir nuopelnus universitetui senato nutarimu J. Bulhakui buvo suteiktas docento titulas. Jis kasmet rengdavo studentų fotografijų parodas, leido tų parodų katalogus. J. Bulhako rūpesčiu studentų darbai buvo eksponuojami ne tik Dailės fakultete, bet ir rodomi platesnei visuomenei įvairiose parodose, pavyzdžiui, 1928 m. Vilniuje surengtoje Pirmojoje Šiaurės mugėje.

Be to, J. Bulhako iniciatyva 1927 m. buvo įkurtas Vilniaus fotoklubas, kuriam jis ir pirmininkavo. Fotoklubas rengdavo vietines ir tarptautines parodas, paskaitas, dalyvaudavo užsienio fotografijos konkursuose, leisdavo fotografijos almanachus bei kitus leidinius.

J. Bulhako palikimas – didelės reikšmės, o iš arčiau su jo darbais ir fotografo regėtu Vilniumi kviečiame susipažinti miesto ekskursijos metu: spausti čia.