Nuolat derinant profesinius iššūkius, rūpestį kitais ir asmeninius lūkesčius, vis dažniau pritrūksta laiko sau vidinės pusiausvyros atstatymui. Psichologas Paulius Rakštikas pasakoja apie atidos praktikos svarbą šiandienos žmogui – gebėjimą sustoti, sąmoningiau išgirsti savo poreikius ir stiprinti emocinį atsparumą.

Anot jo, Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykdoma programa „Laikas sau“ padeda lengviau atsitraukti nuo kasdienės rutinos, pagilina patyrimą ir sukuria sąlygas vykti prasmingai savirefleksijai. Į būsimą projektą kviečiami prisijungti 14 dalyvių, registracija vyksta iki kovo 5 d.

Kai išsimagnetina vidinis kompasas

Vidinis stiprėjimas ir augimas gali skambėti gana abstrakčiai, tačiau, anot P. Rakštiko, už šių žodžių slypi konkretūs asmeniniai motyvai: įpročių kaita, lankstesnis mąstymas bei drąsa įvykdyti pozityvius pokyčius gyvenime.

Psichologui turint ilgametę patirtį mokant saviugdos praktikų, šiemet P. Rakštikas renka grupes į dviejų mėnesių trukmės „Laikas sau“ programą, vyksiančią Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniuose. Anot jo, būtent atviras bendravimas grupėje ir nekasdieniška muziejaus aplinka tampa sąlygomis apmąstytam pokyčiui: čia augimas suprantamas ne kaip staigus virsmas, o kaip drąsa stabtelėti, prisijaukinti nepatogumą ir sąmoningai tyrinėti save.

„Per du mėnesius žmogus, žinoma, netampa visiškai kitu, tačiau įprastai toks laikotarpis yra pakankamas atsitraukti nuo įprasto veikimo ir patyrinėti savo elgesio bei mąstymo modelius. Psichologinio stiprėjimo programos pirmiausia provokuoja buvimą su savimi kitaip nei kasdienybėje. Dalyviai patiria naujas situacijas, jas reflektuoja, eksperimentuoja su savo elgesiu ir išbando pokyčius kasdienybėje“, – pasakoja psichologas.

P. Rakštikas priduria, jog tokiu būdu pokyčiai palaipsniui integruojasi į gyvenimą: žmogus gali aiškiau atpažinti, ką jaučia ir ką mąsto, mažiau pasiduoti automatiniams reakcijų modeliams, geriau suprasti savo poreikius.

„Kai išgyvename sunkesnius laikotarpius, vidinis poreikių „kompasas“ dažnai išsibalansuoja, atrodo, kad neaišku, ko reikia, arba kad reikia visko iš karto. Psichologinio stiprėjimo programa sukuria sąlygas atsitraukti, susivokti ir atkurti šį aiškumą. Refleksija yra esminė augimo sąlyga – mes patiriame, sąmoningai apmąstome savo patyrimus. Kasdienybėje dažnai veikiame automatiškai, todėl sąmoningam pokyčiui reikia sustoti, permąstyti ir tik tada grįžti veikti kitaip“, – sako P. Rakštikas.

Tapti didesnės istorijos dalimi

Psichologo teigimu, būtent muziejaus erdvės gali natūraliai praplėsti asmeninę perspektyvą – nors tai gali pasirodyti netikėta aplinka psichologiniam stiprėjimui, vis dėlto gyvenimas, su kuriuo ateina žmogus, gali tapti didesnės istorijos dalimi.

„Buvimas muziejuje suteikia atsitraukimo ir platesnio matymo galimybę. Kai iš savo vidinio susitelkimo į problemas patenkame į kitą erdvę, tarp daugiau žmonių ar į kitą patirtį, mūsų rūpesčiai įgauna kitą matmenį. Būtent muziejaus aplinka padeda sustoti ir pereiti į refleksiją“, – sako P. Rakštikas.

Anot jo, neįprastoje aplinkoje atsiranda daugiau prasminių provokacijų, daugiau gylio ir pločio mąstymui. Muziejus šiuo atveju nėra tik buvimo fonas ar tiesiog eksponatais pripildytos patalpos – muziejus, jo aplinka tampa pačios patirties dalimi, net savotišku pašnekovu, teigia psichologas.

„Muziejaus aplinka, kurioje susirenka grupė žmonių psichologiškai stiprėti, nėra tas pats, kas uždaras psichologo kabinetas. Psichologinis augimas reikalauja atvirumo – o kartais ir drąsos pasirodyti pažeidžiamiems, būti matomiems. Tai gali kelti nejaukumą, tačiau būtent toks nuoširdus susitikimas su savimi ir yra būtina augimo sąlyga – jis retai kada būna patogus. Mokantis ar siekiant pokyčio anksčiau ar vėliau susiduriame su papildoma pastanga, kuri gali būti jaučiama kaip nepatogumas“, – pasakoja P. Rakštikas.

Atidos mokytojas akcentuoja, jog vengiant nepatogumo, atitinkamai mažėja atsparumas jam, o susidūrus su neišvengiamais gyvenimo iššūkiais gali pritrūkti vidinių resursų su tuo išbūti ar nepatogumą įveikti.

„Programoje kuriama saugi aplinka, kurioje galima tyrinėti savo baimes, įtampas, kalbėti apie diskomfortą ir mokytis su juo būti. Nepatogumas čia tampa neišvengiama augimo dalimi. Stiprėjame ne tada, kai lengva, o tada, kai nelengva“, – pabrėžia P. Rakštikas.

Pagalba ne tik sau, bet ir kitiems

Kaip pasakoja psichologas, emocinio stiprėjimo grupėse įprastai susirenka žmonės su panašiais interesais – visi norintys atsispirti nuo tam tikro taško ir judėti pirmyn savo aktualiomis temomis.

„Nors individualūs iššūkiai gali skirtis, žmones vienija bendros patirtys, tad grupėje sukuriama saugi, palaikanti aplinka. Mokymosi šaltinis tampa ne tik programos vedantieji, bet ir pačių dalyvių patirtys bei įžvalgos. „Atsinešę“ savo situaciją, žmonės gali ją pamatyti ne tik iš savo perspektyvos, bet ir išgirsti, kaip ją mato kiti. Tai suteikia platesnį matymą, padrąsinimą ir palaikymą, kurio kasdienėje aplinkoje dažnai pritrūksta“, – pažymi P. Rakštikas.

Psichologas primena, kad nuo kovo 5 d. startuoja „Laikas sau“ programa, vyksianti du mėnesius Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniuose: Pilininko name, Senajame arsenale, Istorijų namuose, Gedimino pilies bokšte, Signatarų namuose, Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje bei Kazio Varnelio namuose-muziejuje.

Daugiau informacijos ir registracija: spausti čia.