Vasara – puikus metas atostogų skaitiniams, tačiau nuolat būdami ekranų apsuptyje knygas neretai paliekame dulkėti lentynose. Anot eksperčių, vaikai perima pavyzdį iš artimųjų skaitymo įpročių, tad atostogų krepšiuose turėtų atsirasti ne tik vaikiškos knygelės.

Kaip kurti prasmingą savo ir vaikų santykį su knygomis pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinio Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė Indrė Urbelytė ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Odeta Maziliauskienė.

Santykis su knyga – per pokalbius, gerą pavyzdį ir savirefleksiją

Dar šį pavasarį K. Varnelio namuose-muziejuje atidaryta paroda „Knygų slibinas. Fantastinis pasakojimas apie knygų grožį“ sulaukia įvairaus amžiaus lankytojų. Anot parodos idėjos autorės ir kuratorės menotyrininkės I. Urbelytės, knygų menui ir leidybai skirta paroda leidžia prisiminti, sukurti naują santykį su knygomis.

„Jei kalbame apie vaikų santykį su knygomis, svarbu ne tik pasakoti, bet ir mokyti savo pavyzdžiu – vaikas neims knygos į rankas, jeigu savo aplinkoje nematys skaitančių žmonių. Vaikai greitai pajaučia nenuoširdumą, sąžiningumo stygių. Tad mūsų paroda sukuria erdvę, kurioje skatiname dialogą tarp esamų ir būsimų skaitytojų.

Kartu su parodos atidarymu išleidome ją lydinčią knygą tuo pačiu pavadinimu. Tikiuosi, kad ji padės ugdyti meilę skaitymui ir knygos menui. Tačiau knyga yra tik priemonė – manau, kad visų svarbiausia yra skaitytojo santykis su savimi, su aplinka, su skirtingais pasakojimais, kurie lavina empatijos ir savirefleksijos įgūdžius“, – sako menotyrininkė ir parodos knygos autorė.

I. Urbelytė pasakoja, kad istoriją apie Ugnių Slibiną ir Jurgą rašė norėdama pratęsti muziejuje prasidedantį pasakojimą ir sukurti tokią knygą, prie kurios būtų gera sugrįžti.

„Man visada svarbu, kad knyga būtų ne tik įdomi, bet ir maloni laikyti rankose. Rašiau taip, kad man pačiai būtų įdomu – kelias savaites gyvenau kartu su Ugniumi ir Jurga, ieškojau tinkamiausių žodžių vaizdams, kurie iškildavo mintyse. Galėjau pasitikėti komanda – leidinio dizainerė Justina Brukštutė-Šimkė ir iliustratorė Reda Tomingas puikiai susitvarkė su uždaviniu. Svarbiausia, kad Reda neišsigando iššūkio pavaizduoti slibinus su plaukais ir kasomis“, – juokauja menotyrininkė.

Interaktyvūs atradimai suartina su knygomis

I. Urbelytė pasakoja, kad nesvarbu, kokio amžiaus būtų parodos svečiai, jų dėmesį visuomet patraukia interaktyvios parodos stotelės. Čia galima išbandyti skirtingus šriftus, pasirinkti savo būsimos knygos puslapio marginalijas, atsispausti slibino iliustraciją ar pabandyti perskaityti frazę Brailio raštu.

„Žvelgiant į vitrinas, absoliučiu vaikų, tėvų ir senelių favoritu tapo Aspazijos Surgailienės sukurtos pasakų iliustracijos, patraukiančios kiekvieno akį savo gyvastingumu. Smagu žinoti, kad dalis parodos įspūdžių ir įgytos žinios taip lengvai nepasimirš – dažna šeimyna iš muziejaus iškeliauja su R. Tomingas iliustruota knygele apie Ugnių Slibiną ir Jurgą, kurioje pasakojama knygos istorija“, – teigia menotyrininkė.

Ji priduria, kad edukatorės, bendraudamos su vaikais, taip pat išgirsta įvairiausių jaunųjų muziejaus lankytojų įspūdžių: vienas nuoširdžiausių lūkesčių – realybėje sutikti parodos slibiną.

„Vaikams patinka lyginti po gaubtais eksponuojamas senąsias knygas su šiuolaikinėmis, stebėtis jų puošyba ir apipavidalinimu. Kartais nustebina naujai išmokti žodžiai, pavyzdžiui, ekslibrisas ar pergamentas. Be to, paroda – interaktyvi, tad vaikai itin dažnai užduoda vieną klausimą: „O aš galiu atsispausti slibiną?“. Parodos architekto Justino Dadono sukurtas slibinas yra labai populiarus parodos elementas, padedantis suprasti, kaip veikė senoji spauda. Manau, kad visa tai padeda skleistis vaikų santykiui su knygomis“, – sako I. Urbelytė.

Skaitymas nebūtinai užmiršta veikla tarp jaunuolių

Parodos draugų – Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos – vyriausioji bibliotekininkė O. Maziliauskienė pabrėžia, jog nors pastaruoju metu pedagogai, bibliotekininkai ir tėvai kalba, kad vaikai ir paaugliai skaito vis mažiau, reali situacija nėra tokia bloga, kaip daugeliui gali pasirodyti.

„Drįsčiau teigti, kad tai labiau mūsų, suaugusiųjų, nuomonė, ne visada pagrįsta faktais. Turiu ilgametę darbo vaikų bibliotekoje patirtį ir, mano subjektyvia nuomone, skaitymas pamažu tampa vaikų laisvalaikio dalimi. Vasarą jie dažniau renkasi nuotykių kupinas, atpalaiduojančias knygas, o draugų ar socialinių tinklų rekomendacijos skatina imtis ir didesnės apimties kūrinių“, – sako O. Maziliauskienė.

Anot bibliotekininkės, tarp populiarių vasaros skaitinių dažniausiai atsiduria fantastinė, nuotykių, humoristinė literatūra, komiksai: skaitytojus traukia netikėti siužeto posūkiai ir galimybė atpažinti save knygos herojų patiriamuose iššūkiuose.

„Be to, sutinku, kad nemažiau svarbus suaugusiųjų pavyzdys: kai vaikai mato skaitančius ir knygomis besidominčius savo šeimos narius, skaitymas jiems gali tapti natūralia laisvalaikio veikla. Labai smagu matyti, kai išsirinkti knygų atostogoms ateina visa šeima“, – pasakoja bibliotekininkė.