Prieš kelis dešimtmečius vykę Vilniaus vyskupų rūmų amatininkų kvartalo archeologiniai tyrinėjimai atskleidė ne tik kasdienybės detales, bet ir netikėtus, šmaikščius bei provokuojančius radinius. XVI a. falo formos ąsotėlis, keturių falų iškilniai nešama vulva karalienė ir katinukas, pasisavinęs „svarbų organą“ – tokie siužetai buvo populiarūs viduramžių Europoje, o šiandien jie priverčia nusišypsoti ir svarstyti, ar tikrai mūsų protėviai buvo rimti ir pamaldūs?

Kaip paroda „Nešventieji radiniai“, veikianti Lietuvos nacionalinio muziejaus Senajame arsenale, atskleidžia viduramžių vilniečiams būdingą kūrybiškumą, ironiškumą, jų mėgtus žaidimus ir simbolius, kurie šiandien galėtų pasirodyti net provokuojantys? Apie tai kalbamės su šios parodos kuratore archeologe Virginija Rimkute.

Koks radinys Jums asmeniškai pasirodė netikėčiausias – ne tik dėl formos, bet ir dėl istorijos, kurią jis atskleidė?

Neišskirčiau vieno radinio, o paminėčiau visą jų grupę. Parodą inspiravęs falo formos ąsotėlis paskatino surasti jų daugiau, ir apskritai patyrinėti, nuo kada ir kiek lyties organų formos objektai buvo naudojami, kuo jie buvo aktualūs būtent to laikotarpio žmonėms, kokias reikšmes jiems žmonės suteikdavo. Tad šalia ąsotėlio, be kuklių alegorinių pusnuogių žmonių figūrų ant vilnietiškų koklių, atsidūrė ir nepaprastai žaismingų viduramžių piligrimų ženklelių rekonstrukcijos. Tokie ženkleliai ir panašūs siužetai buvo labai populiarūs viduramžių vakarų ir centrinėje Europoje. Kur šiandien pamatytume vulvą karalienę, iškilniai nešamą keturių falų? Ar katinuką, nukniaukusį vieną svarbų organą? Negaliu nustoti kikenti ir žavėtis anų laikų kūrybinės minties laisve. Buvo visiškai netikėta, jog, pavyzdžiui, sparnuoto falo simbolis nuo romėnų laikų buvo siejamas su vaisingumo dievo Priapo kultu, labai aktualus jis buvo ir viduramžiais. Falas kaip vaisingumo simbolis žinomas nuo seniausių laikų.

Ar buvo radinių, kurių reikšmė ar funkcija archeologams iš pradžių kėlė abejonių, bet vėliau atsiskleidė netikėta interpretacija?

Sakyčiau, tie patys falo ar vulvos formos objektai. Dabar lyties organų vaizdavimas dažniausiai susijęs su seksualumu, lytiškumu ir jo raiška, o, pasirodo, seniau tai buvo labiau simboliniai daiktai, daugiau skirti apsisaugoti nuo įvairių grėsmių ar ligų, linkint sėkmės, derliaus, vaisingumo ir panašiai. Ir, kas įdomu, ne tik kasdieniškų buitinių situacijų atvejais, bet ir, pavyzdžiui, nuleidžiant naują laivą į vandenį – 16 a. Flandrijos jūreiviai, šventindami savo naujuosius kelionių namus, į laivo pirmagalį ar šoną sudaužydavo molinį falo formos indelį.

Falo formos ąsotėlis – drąsus eksponatas muziejui. Ar teko susidurti su lankytojų pasipiktinimu ar bandymais jį „cenzūruoti“?

Tiesą sakant, šis ąsotėlis jau nuo pat jo atradimo prieš 30 metų buvo vertinamas kontroversiškai. Archeologai net baiminosi jį eksponuoti. Tad labai džiaugiuosi, kad muziejus palaikė mano iniciatyvą ištraukti šį eksponatą į šiandienos šviesą ir leisti lankytojui pačiam įvertinti, kokius klausimus jis kelia. Kol kas nesulaukėme nė vieno šokiruoto lankytojo – dauguma tik smagiai šypteli, juolab, kad šalia yra ir kitų eksponatų, pasakojančių daugiau šmaikščių istorijų.

Ar tokie radiniai labiau liudija renesanso laisvamaniškumą, ar žaismingą amatininkų humoro jausmą?

Kadangi šis amatininkų kvartalas buvo, kaip dabar sakytume, valstybinės reikšmės, nes Vilniaus vyskupas buvo vienas svarbiausių tuometės valstybės pareigūnų, tai amatininkai gamino tai, ko reikėjo vyskupų rūmų reikmėms. Ir tokie indai, kaip minėtas ąsotėlis, atspindėjo tuo metu populiarią vaišingumo kultūros detalę – geroje puotoje privalu suteikti malonumą ne tik skrandžiui, bet ir laisvo, žaismingo, visapusiškai išsilavinusio renesanso žmogaus dvasiai. O šiek tiek humoro – puikus bet kurios situacijos pagardas.

Ar randame daugiau ženklų, rodančių vilniečių polinkį į humorą, satyrą ar provokaciją?

Užrašytų anekdotų rinkinuko neradome, nors būtų smagu, žinoma. Bet alegorijų ir pokštų pasitaiko. Pavyzdžiui, Valdovų rūmuose eksponuojama koklių serija su kiškiais, kurie elgiasi kaip medžiotojai. Taip sakant, pusės apsikeitė vaidmenimis. Labai mieli kiškeliai, rekomenduoju pamatyti.

Ką galime pasakyti apie vilniečių laisvalaikį tuo laikotarpiu – ar tai buvo labiau dvariškos pramogos, ar paprasti miesto žaidimai?

Geras klausimas. Ir tai, ir tai, nes vilniečiai buvo visokie, įvairių užsiėmimų, tautybių ir pomėgių. Dvariškiai, žinoma, rinkosi labiau rafinuotas pramogas ir žaidimus, kaip, pavyzdžiui, šachmatus. Tačiau šalia jų, tuose pačiuose rūmų koridoriuose, išraižius žaidimo lauką ant paprastos statinės dangčio, buvo žaidžiamas kvirkatas – į šaškes panašus stalo žaidimas; populiarūs buvo ir judrūs, daug vikrumo reikalaujantys žaidimai su odiniais sviedinukais.

Koks žaidimas iš parodoje minimų, Jūsų manymu, galėtų vėl išpopuliarėti šiandien?

Na, kaip žinome, šachmatai jau seniai įsitvirtinę, iš paprasto žaidimo yra tapę net labai rimta sporto šaka. Ir vien iš to jau galime matyti, kaip smarkiai pasikeitė kasdienė daugelio žmonių gyvenimo kultūra. Intelektuali pramoga, kuri prieš keletą šimtų metų buvo prieinama tik dvariškiams ir kunigaikščiams, ir buvo jų profesinio lavinimo dalimi, dabar yra visiškai kasdieniška. Tad šiandien mes visi gyvename kaip renesanso aukštuomenė. Netikėta, tiesa?

Kasinėjimų metu daugybė radinių atrasti XVII a. atliekų duobėje. Čia kartu su prabangių stiklinių šukėmis buvo rastas net rožančius. Kaip Jūs pati interpretuojate šį netikėtą derinį?

Hm, tai toks amžinas klausimas. Jis aktualus ir šiandien – kiek mes esame dvasinės, kiek fizinės, kūniškos būtybės, ir ypač kuriai iš jų save priskiriame, o kurią atmetame. Manau, tai, jog kažkokie buvę prabangūs daiktai atsiduria tvartelio mėšlo duobėje, yra labai gyvenimiškas atsitiktinumas, atsižvelgiant dar į tai, jog tuo metu nebuvo tokios atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemos, kokia yra dabar. Tad, pavyzdžiui, indų duženos, suvalgytų gyvulių kaulai, papuošalai iš brangiųjų metalų, drabužių fragmentai ar net odiniai knygų viršeliai neretai randami atliekų duobėse ar latrinose – viduramžių tualetuose. Tokių objektų nemažai aptikta ir Vilniaus Žemutinėje pilyje – Valdovų rūmuose, ir kituose viduramžių bei renesanso Europos miestuose.

Ar iš radinių galima spręsti, koks buvo vilniečių santykis su prabanga?

Labai brangūs dalykai ir anuomet, ir dabar buvo ir yra prieinami tik nedidelei daliai žmonių. Tai natūralu. Tad iš auksuotų taurių viduramžių arklidės darbininkas savo paties virto silpno alaus negėrė. Kaip ir šiandien ne kiekvienas važinėja naujausio modelio mašina tik ką iš salono. Ir nereikia, manau. Juolab, kaip minėjau, mes ir taip jau gyvename kur kas geriau ir prabangiau nei viduramžių kunigaikščiai.

Amatininkų dirbtuvėse rasta daug darbo broko. Ką tai rodo – kruopštumą ar priešingai, darbo aplinkos chaosą?

Tai rodo didžiulę atidą savo atlikto darbo kokybei. Prisiminkime, jog paruošti medžiagas gaminiams buvo kur kas sudėtingesnis ir lėtesnis procesas. Dabar daugelis etapų yra mechanizuoti, daug ką lengvai importuojame, atsivežame. Ir tai, jog randame daug ruošinių, kurie buvo atmesti kaip nepanaudojami, leidžia geriau pažinti anuomet vyravusias gamybos tendencijas. Ir pagalvoti, kiek dabar ko yra išmetama, kol pagaminamas koks nors produktas, ir su didesniu dėmesingumu naudoti turimus daiktus.

Kokį vaidmenį tokie „nešventi“ radiniai gali atlikti šiandien kalbant apie kultūrinę atmintį?

Smagiausia dalis kuriant šią parodą buvo, žinoma, stereotipų griovimas. Ir sau pačiai, ir kolegoms archeologams, ir, neabejoju, parodos lankytojams. Sakyčiau, renesanso žmogus daugeliu atvejų buvo net kur kas laisvesnis kūnu ir dvasia, ir su jais abiem sutardavo geriau nei mes šiandien.

Tad kviečiu visus, kurie dar nebuvo, joje apsilankyti. Naudodamasi proga, užsiminsiu, jog nuo rugsėjo pabaigos lauksime ir šeimų, ir pavienių smalsuolių parodos lydimuosiuose renginiuose. Pati vesiu net keletą ekskursijų, kur papasakosiu visas dar nepaminėtas įdomybes, o kituose renginiuose galėsite susitikti su gyvomis Lietuvos archeologijos legendomis Daiva ir Aleksiejumi Luchtanais, kurie papasakos apie tai, kaip vyko Vyskupų rūmų amatininkų kvartalo archeologiniai tyrinėjimai, taip pat galėsite išmokti žaisti paslaptingąjį kvirkatą bei kitus viduramžių ir renesanso stalo žaidimus, o patys kruopščiausi pasisiūs autentiškus odinius kamuoliukus ir sužais vieną kitą kubilinio turnyrą.

Paroda „Nešventieji radiniai: pikantiški žaidimai ir renesanso dvasia Vilniuje“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Senajame arsenale (Arsenalo g.3, Vilniuje) veiks iki 2026 m. sausio 11 dienos.

Rudenį lankytojų laukia ir lydinčiųjų renginių programa:

• 2025 m. rugsėjo 20 d., spalio 18 d. ir lapkričio 15 d. 10.30 val. – Ekskursija po parodą su kuratore Virginija Rimkute.
• 2025 m. spalio 2 d. 18 val. – Paskaita-susitikimas „LR Prezidentūros rūmų archeologinių tyrinėjimų istorijos“ su Daiva ir Aleksiejumi Luchtanais.
• 2025 m. spalio 18 d. 12 val. – Edukacinis užsiėmimas visai šeimai „Viduramžių ir renesanso senieji stalo žaidimai“ su Judita ir Mindaugu Korsakais.
• 2025 m. lapkričio 15 d. 12 val. – Edukacinis užsiėmimas visai šeimai „Pasisiūk viduramžių odinį sviedinuką!“ su dr. Arūnu Puškoriumi.