Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namų vadovei Simonai Širvydaitei-Šliupienei šie metai – pirmųjų kartų metai: pirmoji kuruota paroda ir pirmoji parašyta knyga vaikams. Parodą lydinti Redos Tomingas iliustruota knyga „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“ jau sulaukė ir skaitytojų, ir profesionalų dėmesio, įvertinta ir diplomu Knygos meno konkurse. Su knygos autore kalbamės apie ainus, pasakojimą vaikams ir ribą tarp supaprastinimo bei pagarbos.

– Kaip prasidėjo tavo susidomėjimas ainų tauta?

– Mano pirma pažintis su ainais nutiko dar 2012 metais. Seniai domėjausi Japonijos kultūra ir istorija, sužinojau apie šiaurės Japonijoje gyvenančių ainų polifonines dainas, kad jos labai artimos lietuviškoms sutartinėms. Apie tai yra rašiusi etnomuzikologė prof. dr. Daiva Vyčinienė. Susižavėjau tuo netikėtu ryšiu ir pakviečiau ainų grupę „Marewrew“ iš Hokaido atvykti į Lietuvą ir koncertuoti su mūsiškėmis sutartinių giedotojomis „Trys keturiose“. Nuo tada domėjimasis ainais tik augo.

– Esi ne tik šios knygos autorė, bet ir parodos „Žmogus tarp pasaulių“ sumanytoja bei viena iš kuratorių. Kaip gimė ši paroda?

– Šiemet sueina 35 metai Lietuvos ir Japonijos diplomatiniams santykiams, todėl Istorijų namuose norėjome surengti parodą, dedikuotą Japonijai. Kalbėjome su LNM kolegomis ir kultūros atašė Japonijoje Gabija Čepulionyte, galvojome, ką galėtume parodyti, kas bendro tarp mūsų šalių. Buvo minčių apie geišas, samurajus, bet tokių parodų Lietuvoje ir Europoje jau buvo. Ieškojome kitokių, dar neišpasakotų istorijų, kurios sujungtų Lietuvą ir Japoniją.

Ir tada kilo mintis papasakoti apie Bronislovą Pilsudskį – muziejininką, pasaulinio lygio ainų tyrinėtoją, kuris gimė Švenčionių rajone, laikė save lietuviu ir lenku, bet Lietuvoje apie jį labai mažai žinoma. O ir etnografijos tema pasirodė labai artima Istorijų namams – viskas natūraliai susijungė.

– Kaip kilo mintis parašyti vaikams skirtą knygą apie ainus?

– Irgi labai natūraliai. Kai kuriame parodas Istorijų namuose, visada galvojame apie vaikus – ką jiems toje parodoje galėtume pasiūlyti, kaip jiems patraukliai ir suprantamai papasakoti istoriją. Tada kilo idėja parengti knygą, kurios personažas lydėtų ir parodoje. Kadangi parodos koncepcija jau buvo paruošta, tiesiog reikėjo papasakoti visa tai vaikams patrauklia kalba.

Man prieš akis stovėjo sūnaus mėgstamiausia knygelė, kuri yra vizualiai labai graži, o teksto ten yra nedaug ir viskas lengvai suprantama. To ir norėjau – kad vaikai sužinotų apie ainų tautą, jos kultūrą, tradicijas, ir kad knyga būtų labai vizualiai graži, kad vaikui norėtųsi ją vis imti ir imti į rankas.

– Iliustracijos šioje knygoje itin svarbios. Kaip vyko bendradarbiavimas su dailininke?

– Redą Tomingas pasiūlė kolegė, šios knygos dizainerė Justina Brukštutė-Šimkė, ir labai džiaugiuosi, kad dirbome kartu. Reda yra aukščiausio lygio profesionalė šitoje srityje. Ji labai užimta, tačiau tema sudomino, todėl iš karto ėmė labai atsidavusiai gilintis į ainų tautos kultūrą.

Tiesa, buvo ir jautrių momentų. Natūralu, kad ainai, su kuriais kūrėme parodą kėlė klausimą – kaip čia yra, kad knygutę apie juos kuria ne jų tautos kūrėjai. Mes tą supratome ir sąmoningai įtraukėme ainus į kūrybinį procesą. Jie įdėmiai peržiūrėjo visus tekstus, iliustracijas, teikė pastabas, su jais suderinome kiekvieną detalę.

– Ką jie labiausiai akcentavo?

– Kad ainų kultūra nebūtų supaprastinta iki tiesiog gražių raštų. Jie labai aiškiai pabrėžė: svarbiausia yra jų santykis su gamta, pagarba augalams, gyvūnams ir aplinkai. Jie nenori būti „nuholivudinti“, paversti kažkokiu supaprastintu egzotišku reginiu. Kas, deja, nutinka autochtonų tautoms.

Ir aš juos labai suprantu. Yra slidi riba – kaip papasakoti apie kitą tautą patraukliai ir suprantamai, bet „nenupopsinti“ ir neiškreipti esmės. Man atrodo, kad bendradarbiaujant mums pavyko išlaikyti puikų balansą ir pagarbą ainų kultūrai. Tuo labai džiaugiuosi.

– Knyga jau sulaukė tarptautinio dėmesio. Kaip tai nutiko?

– Viskas vyko gana greitai. Knyga iš karto buvo pastebėta, skaitytojai dalinosi ja socialiniuose tinkluose. Atsirado susidomėjimas iš kitų šalių. Dabar ji verčiama į lenkų kalbą, nes rudenį paroda keliaus į Lenkiją. Iš Skandinavijos sulaukiau paraginimo išversti knygą į švedų ir suomių kalbas, nes dėl samių temos aktualumo jiems svarbus švietimas apie autochtonų tautas. Mačiau, ji šmėžavo ir „storiuose“ iš Bolonijos vaikų knygų mugės. Kiekvieną kartą pamačius tokius dalykus vis pakyla ūpas dar įpūsti ugnies į knygutės gyvenimą.

Didžiausias įvertinimas man buvo tai, kad ainai patys sutiko, jog knyga būtų išversta į japonų kalbą ir leidžiama Japonijoje. Aš nedrąsiai paklausiau Hokaido universiteto Ainų studijų centro prof. dr. Hirofumi Kato, ką jie apie tai galvotų. Jis pasitarė su kolegomis ir nusprendė – gerai, darom. Tai galiu pasidžiaugti, kad knygelė bus išleista Hokaide, ją skaitys patys ainai, taip pat ir japonai. Manau, tai didžiulė sėkmė.

– Kodėl ainams svarbu būti matomiems tarptautiniu mastu?

– Nes pripažinimas iš išorės kažkiek keičia ir požiūrį į ainus Japonijoje. Dabar Japonijoje, neskaitant Hokaido salos, kur gyvena didžioji dalis ainų tautos, juos pristatančių didelių parodų nelabai yra. O kitur pasaulyje – yra. Vadinasi, pasaulyje jų kultūra populiaresnė nei ten, kur jie gyvena.

Kai apie ainus kalba pasaulyje, kai jie pristatomi tarptautinėse parodose ar knygose, tada ir Japonijoje jie tampa vis labiau matomi, labiau vertinami. O ainams labai svarbu būti pripažintiems ir vertinamiems būtent Japonijoje. Dėl to taip džiaugiuosi, kad knygelė bus išversta į japonų kalbą.

– Minėjai savo vaikus. Ar jie dalyvavo knygos kūrime?

– O taip, labai aktyviai. Jie laukė kiekvieno naujo iliustracijos atvarto, komentavo, reagavo. Mano vyresnioji dukra Liepa rūpinosi, kad knyga patiktų vaikams. Ji net įgarsino pagrindinės knygos herojės Paykar balsą parodoje, vaikams skirtose pasakojimo stotelėse. O jaunesnysis sūnus Joris parengė pirmąjį knygos pristatymą vaikams savo klasėje. Aš galvoju, kad vaikų įtraukimas į kūrybinį procesą iš tikrųjų yra esminis tiek rašantiems vaikams, tiek kuriantiems vaikų linijas.

– Kodėl taip manai?

– Nes tai, kas suaugusiems atrodo, jog paaugliams ar vaikams bus patrauklu, nereiškia, kad jiems ir bus patrauklu. Nes dabartiniai vaikai ir paaugliai nėra tokie pat, kokie buvome mes. Jei nori sukurti tikrai vaikus veikiantį dalyką, turi juos įtraukti. Ne imituoti jų slengą ar elgesį, o iš tikrųjų klausytis ir įtraukti į procesą. Nes tą suaugusiųjų imitavimą vaikai puikiai jaučia ir tada jiems būna dar labiau nepatrauklu.

– Kaip pati jautiesi, pirmąkart tapusi knygos autore?

– Dar truputį keistai. Kartais galvoju: kokia aš čia rašytoja. Neseniai buvo Rašytojų diena, mama mane pasveikino. Nustebau, o tada pagalvojau: tikrai, aš rašytoja, geras!

Šie metai man apskritai pilni pirmų kartų. Pirma paroda, kurioje esu ne koordinatorė, o viena iš kuratorių, ir taip stipriai įsitraukiu į kūrybinį procesą. Pirma parašyta knyga. Ir labai smagu, kad net ir po penkerių metų darbo muziejuje vis dar nutinka pirmų kartų.

– Koks momentas kūryboje tau pats stipriausias?

– Kai žodis tampa kūnu. Tai turbūt vienas iš geriausių momentų parodos kūrime. Čia jau nesvarbu kas tu: kuratorė ar koordinatorė. Yra mėnuo iki parodos atidarymo, kai jau pradeda kilti architektūra, eksponatai gulti į vietas. Kai koncepcija iš „Word“ „paklodžių“ ir „Excel“ lentelių sušoka į vietas, ir idėjos, kuriomis tu gyvenai metus ar dvejus metus, tampa kūnu. Yra nerealus jausmas matyti tą gimimą per praktiškai dvi savaites.

Lygiai tas pat ir su knyga. Mąstai, rašai, padarai. Tada lauki atvartų. Atvarto gimimas, kur irgi tavo žodis tampa kūnu, išgimdytu iliustratoriaus, yra vienas geriausių momentų.

– Ko palinkėtum knygos skaitytojams?

– Kad skaitytų ir mylėtų knygas. Labai norėtųsi ir knygutei palinkėti, kad ji gyventų savo gyvenimą ir rastų kelią į vaikų širdis, ir kuo daugiau jų visame pasaulyje skaitytų.

Knygą „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“ galima įsigyti Lietuvos nacionalinio muziejaus internetinėje parduotuvėje parduotuve.lnm.lt ir LNM Istorijų namų kasoje (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius).

Tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“ vyksta LNM Istorijų namuose iki rugpjūčio 2 dienos.

Parodos organizatoriai: Lietuvos nacionalinis muziejus ir Juzefo Pilsudskio muziejus Sulejuveke. Finansiniai rėmėjai: Biratori miesto savivaldybė Japonijoje, Japonijos fondas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje. Daugiau informacijos lnm.lt.