Lietuvos istorijos ir kultūros raidą patirsite per šešias temas.
Kūrybos salėje sužinosite, kaip, būdama atokiau nuo didžiųjų civilizacijos židinių, nuo seniausių laikų Lietuva tiesė kūrybos ir inovacijų tiltus į pasaulį. Nebūdami stipriai išskirtiniai, buvome išradingi: gintaras keliavo į tolimiausius Europos kampelius, barokinį meną skatino estetinės didikų ambicijos, o ANBO lėktuvai niekuo nenusileido didžiųjų šalių analogams. Tai, ką pasaulis sukurdavo ar išrasdavo, Lietuva pratęsdavo, papildydavo, išplėtodavo savaip. Čiurlionis neišrado simbolizmo, tačiau sudomino Europą savita muzikos ir dailės sinteze, o energingų entuziastų atvežtas modernizmas stebėtinu greičiu perpiešė urbanistinį Kauno kraštovaizdį.
Tikėjimų salėje sužinosite, kaip tikėjimas skleidėsi Lietuvoje. Animizmas buvo universalus priešistorės reiškinys, tad Lietuva dėl to neišsiskyrė iš kitų kraštų. Tačiau Lietuva liko paskutinė pagoniška valstybė Europoje, savotiška sala krikščioniškame pasaulyje, o ši izoliacija lėmė tam tikrą politinės ir socialinės raidos stagnaciją. Vis dėlto pagonys valdovai sugebėjo gana taikiai primesti savo valdymą stačiatikiškoje Rusioje. Galbūt būtent tuo metu susiformavusios pakantumo ir sugyvenimo tradicijos lėmė, kad, Europoje siaučiant religiniams karams, XVI a. pabaigoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išleistas įstatymas, įtvirtinantis visų krikščioniškų konfesijų lygybę. Lietuva tapo tėvyne žydų, totorių, karaimų bendruomenėms, iš Lietuvos kilusių žydų litvakų paveldas tapo pasaulinės kultūros dalimi. Vėlai priėmusi krikščionybę, Lietuva ilgainiui tapo pamaldžių krikščionių gyvenamu kraštu, kur dvasininkija dėl sudėtingų politinių aplinkybių ir naujausiaisiais laikais vaidino itin svarbų politinį ir kultūrinį vaidmenį, o tikėjimas buvo reikšminga tapatybės dalis.
Kovų salėje sužinosite, kaip baltai įsisavino naujas teritorijas, dėl jų varžėsi su kaimynais, jas gynė ir saugojo. Lietuvos gyventojai karingai reagavo į Europos istorijai svarbius vikingų žygius, kryžiuočių karus, švedų ir maskvėnų ekspansiją, patys rengė ekspansinius žygius plėsdami savo valstybę, o kai ją prarado – įsitraukė į nepriklausomybės kovas, apėmusias Vakarų, Pietų ir Vidurio Rytų Europą. Lietuvos neaplenkė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, pastarasis paliko negyjančią žaizdą – holokaustą. Pokariu nesiliovė įvairių formų kova dėl teritorijos ir nepriklausomybės. Lietuvių kariavimo patirtis rodo, kad jie rečiau puolė kaimynus, dažniau gynėsi ir kovėsi savo krašte. Kaip ir kitas Europos valstybes, Lietuvą draskė vidiniai konfliktai, tačiau konfesiniai nesutarimai, ypač Reformacijos laikų, nepareikalavo žmonių aukų, kaip religiniai karai Šventojoje Romos imperijoje, o vidinės bajorų kovos ankstyvaisiais moderniaisiais laikais negalėjo prilygti viduramžių Rožių karui Anglijoje. XIX amžiuje valdžios ir visuomenės konfliktą sukėlė pusiau slaptos studentų ir masonų organizacijos, nusižiūrėtos Vakarų Europoje, o sukūrus savo valstybę ryžtasi politiniam perversmui.
Lūžių salėje sužinosite, kaip Lietuvai, visais istoriniais laikotarpiais nutolusiai nuo civilizacinių centrų, lūžiai ir reformos dažnai pasireikšdavo kaip atsilikimą įveikiantis staigus proveržis. Perėjimas prie sėslios žemdirbystės priešistorėje vyko palyginti lėtai, tačiau krikščionybės priėmimas ir rašto kultūros perėmimas viduramžiais ar žemės ūkio ir industrinės reformos XX amžiuje įvyko greitai. Tačiau kai kada „vėlavimas“ suteikdavo pranašumą ir leisdavo geriau išmokti pamokas. Antai Lenkijos ir Lietuvos unija buvo tvariausia Europos politinė sąjunga, įtvirtinusi unikalią „rinkimų visuomenę“, subrandinusi pirmąją Europoje demokratinę konstituciją ir vertinama kaip tam tikra ikimodernių laikų Europos Unijos pirmtakė.
Pasaulinių saitų salėje sužinosite, kad Lietuva ilgą laiką buvo matoma kaip sėslus žemdirbių kraštas, besidriekiantis rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Tačiau Lietuvą galime pristatyti ir per nesibaigiančios kelionės metaforą, galime ją matyti ir kaip nuolatinį judėjimą – šalį, į kurią keliaujama ar persikeliama, kraštą, kuriame gimė ir iš kurio po tolimus pasaulio kampelius pasklido paprasti migrantai, žymūs keliautojai, piligrimai ir atradėjai. Be to, Lietuva ne kartą yra tapusi jungiamaisiais vartais tarp atskirų kultūrų, yra atsidūrusi geopolitinėse kryžkelėse ar buvusi pirmuoju tramplinu (ar liepto galu) didžiosioms svetimšalių armijoms. Apskritai atskiri lietuviški žmonių ir kultūrų arealai randami visame pasaulyje: nuo Pietų Afrikos iki Laptevų jūros, nuo Santjago Čilėje iki Tolminkiemio Kaliningrade. Dinamiška ir dramatiška Lietuvos kelionė laiku bei erdve keitė ją pačią ir aplinkinį pasaulį.
Veidų salėje pamatysite žymiausių asmenybių, prisidėjusių prie Lietuvos valstybingumo raidos, portretus. Čia susipažinsite su žmonėmis, kurie paskyrė savo gyvenimą tam, kad Lietuva gyvuotų ir klestėtų. Išvysite kovotojus už mūsų laisvę, kurie savo drąsa ir ryžtu prisidėjo prie Lietuvos valstybės ir laisvės idėjos išsaugojimo. Susipažinsite su menininkais ir mokslininkais, kūrusiais ir garsinusiais šalies kultūrą ir savo atradimais turtinusiais mokslo pasaulį. Išvysite įtakingus Bažnyčios veikėjus, kurių pastangomis Evangelijos žinia pasiekė ir tvirtai įsišaknijo tautiečių širdyse. Pamatysite didžiųjų valstybės lyderių atvaizdus – nuo Vytauto Didžiojo iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatorių. Atrasite Lietuvos mecenatus, kurių parama suteikė galimybę įgyvendinti ateities valstybės vizijas.
