Libertas Klimka apie laiko skaičiavimą: „Laikas bėga tik šiandien, seniau jis slinko šešėliu, lašėjo, byrėjo ir netgi degė“

2024 03 25

„Laikas bėga tik šiandien, seniau jis slinko šešėliu, lašėjo, byrėjo ir netgi degė“, – tikina Libertas Klimka, kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi išleidęs knygą apie laiką ir jo skaičiavimą. Tuo pačiu jis priduria, jog nepaisant to, kad modernieji laikai reikalauja lankstesnio santykio su laiku, mechaninio laikrodžio išradimas davė daugiau gero, nei blogo: „svarbu nepamiršti greitėjančio tempo gyvenimo tėkmėje kartas nuo karto rasti lėto laiko salelę“.

Artėjantis paskutinis kovo sekmadienis, kuomet laikas bus persukamas viena valanda į priekį, tampa puikia proga su profesoriumi Libertu Klimka pakalbėti apie seniausius laiko matavimo būdus, mechaninio laikrodžio išradimą, jo evoliuciją bei reikšmę kultūrai ir visuomenei.

Dauguma Jus atpažįsta kaip etnologą, bet esate ir mokslo istorikas, fizinių mokslų daktaras. Ar dėl to laiko skaičiavimo ir laikrodžių tema patraukė Jūsų dėmesį?

Žinias apie istorinius laikrodžius rinkau rengdamasis paskaitoms ir rašydamas straipsnius, jas papildžiau studijuodamas archyvinius šaltinius, dalyvaudamas Lietuvos kraštotyros draugijos ekspedicijose, išvykose. Mano nauja knyga šia tema atsirado supratus, jog sukaupiau labai daug medžiagos, kurią norėjosi susisteminti ir pasidalinti ja su skaitytojais. Tai svarbi tema, nes visų mūsų gyvenimas pavaldus visagaliam laikui. Praeitis negrįžta, dabartis nepasikartoja, o ateities negalima nuspėti… Klausiame savęs, kaip nors kiek prisijaukinti jo nenumaldomą bėgsmą ir suspėti paskui jį? Nieko geresnio, nei skirstyti laiką į atkarpas, pavadinti metais, mėnesiais, dekadomis, savaitėmis, tarpušvenčiais, valandomis, minutėmis, sekundėmis, pasaulis dar nesugalvojo.

Bet suspėti su laiko tėkme šiandieninei visuomenei vis tiek sunku. Ar galima sakyti, kad dėl to jis vis dažniau tampa priešu, o ne galimybe?

Nesunku pastebėti, kad daug žmonių jaučiasi slegiami laikrodžio diktato, gresiančio perdegimo sindromu… Šiuolaikinis žmogus stengiasi neatsilikti nuo pokyčių, todėl nuolat skuba, vis pasiteisindamas: „neturiu laiko“, „nėra kada“. Elektroninį paštą jis tikrina autobuse, telefonu kalba vairuodamas, valgo prabėgomis greitąjį maistą. Skaito ne tekstus, o jų santraukas, nes darbuose planai ir projektai jam grasina baigties terminais, vadinamaisiais dedlainais. Todėl ėmė trumpėti netgi miego laikas, o per atostogas ne tiek ilsimasi, kiek vykdomi vasaros planai.

Galbūt šią problemą patys ir sukūrėme, kai pradėjome skaičiuoti laiką?

Akivaizdu, kad modernieji laikai reikalauja lankstesnio santykio su laiku. O greitėjančio gyvenimo tempo tėkmėje labai pravartu kartas nuo karto rasti lėto laiko salelę. Puiki priebėga – persikėlimas į kito laiko erdvę, paėmus į rankas grožinės literatūros knygą ar traktatą apie laiką… Bet apskritai paėmus, mechaninis laikrodis buvo didis viduramžių išradimas. Jis ne tik privertė žmogų ryškiau pajausti laiko tėkmę, bet ir išmokė tvarkyti laiką savo nuožiūra. Taip, tai labai paspartino snaudulingą viduramžių kasdienio gyvenimo ritmą, o šiandien spartėjimas jau tampa ir problema. Be to, laikrodis tiesiogiai turėjo įtakos tuometinės visuomenės egzistencinėms nuostatoms, netgi mąstymo būdui, – žmogus pradėjo save suvokti kaip savarankišką individą, o ne tik kaip Dievo valdomo pasaulio dalelę.

Ar mechaninis laikrodis ir buvo tas impulsas „laikui greitėti“, žinoma, perkeltine prasme?

Nuolatinis laiko sąvokos atnaujinimas vis gilinant turinį lydi visą žmonijos civilizacijos istoriją. Galima teigti, kad kiekvienam jos etapui būdinga sava laiko samprata ir savas pažinimo lygmuo. Archajinei žemdirbių bendruomenei ji buvo cikliška, viduramžių krikščioniškajai – tiesiška, industrinei visuomenei – susieta su erdve, poindustrinei – sinergetiška. Kaip greitai spartėja visuomenės laiko suvokimas, galime matyti, pažvelgę į laikrodžių evoliuciją. Mechaniniai laikrodžiai Europos bokštuose atsirado XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmoje pusėje. Per trumpą laiką jie paplito įvairiuose Europos miestuose ir ėmė išdidžiai dairytis iš katedrų, rotušių bokštų aukštybių. Iš pradžių mechaniniai laikrodžiai rodė tik valandas. XVII a. antroje pusėje laikrodžiuose atsirado minutinė rodyklė, o XVIII a. pradžioje – ir sekundinė. Nuo tada laikrodžiai ir laiko matavimas sparčiai tobulėjo, šiandien jau yra svarbios ir nanosekundės.

Ar laikas žmonėms tiek daug reiškė ir iki išrandant mechaninį laikrodį?

Laikas, savaime suprantama, buvo skaičiuojamas ir iki tol, tik primityvesniais, nors ir labai išradingais būdais. Visi žinome apie saulės ar smėlio laikrodį, bet egzistavo ir vandens laikrodis su skylute dugne ir sužymėtomis valandų padalomis sienelėse. Naktimis naudoti žvakių ir aliejaus lempelių laikrodžiai valandas skaičiuodavo pagal vaško sudegimo ir aliejaus išdegimo greitį. Taigi dabar laikas bėga, bet pažvelgę į praeitį pamatysime, jog jis slinko šešėliu, lašėjo, byrėjo ir netgi degė.

Didelis šuolis, pradėti laiką skaičiuoti laikrodžiais, o Jūsų paminėtais būdais. Kaip šį pokytį priėmė žmonės?

Pirmieji namų laikrodžiai buvo sumažintos bokštinių laikrodžių kopijos, įmontuotos į ažūrinius gotikinio stiliaus rėmus, pro kuriuos buvo matyti, kaip veikia mechanizmas. Taip buvo galima įsitikinti, kad laikrodžio ratukus suka ne piktoji dvasia. Viduramžiai dar nepatikliai žiūrėjo į mokslo ir amato išmones. Skamba juokingai, bet natūralu, kad tuometinei visuomenei suvokti spartų tobulėjimą nebuvo paprasta.

O kaip laiką skaičiavome Lietuvoje?

Yra žinoma, kad laikrodžiai pirmiausia „įsikūrė“ valdovų ir didikų rūmuose sostinėje Vilniuje. XVI a. analuose rašoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis užsakė keletą laikrodžių savo būsimai žmonai italų kunigaikštytei Bonai iš Sforcų giminės. XVI a. tarp Vilniaus karališkojo dvaro tarnų jau minimas ir laikrodininkas. Jo svarbią padėtį rodo ir tai, kad laikrodininko žirgui kasdien buvo skiriama pusė gorčiaus avižų, – tiek pat, kiek karališkųjų vaistininko, siuvėjo ir virėjo žirgams. Matyt laikrodžių meistras irgi keliaudavo su visa kunigaikščio palyda.

Kalbame apie elitą, bet laiką juk skaičiavo ir miestiečiai?

Miesto vartai atsiverdavo, prekymečiai ir turgūs prasidėdavo, meistrų susirinkimai ir miestiečių šventės vykdavo pagal laikrodžio varpų dūžius. Tik XVII a. mechaniniai laikrodžiai iš pilių ir rūmų atėjo į Vilniaus miestelėnų namus. Tai lėmė ir meistrų daugėjimą. Jie jungėsi į amatininkų profesinę organizaciją, kurią vadino „cechu“. Laikrodininkai tarp kitų Vilniaus meistrų pirmą kartą paminėti 1601 m., o 1772 m. Vilniuje pradėjo veikti atskiras laikrodininkų cechas. Jam priklausė 17 meistrų, kurie gamindavo laikrodžius pagal miestiečių užsakymus. Cechas, kaip ir kituose Vakarų Europos miestuose veikiantys cechai, rūpinosi ne tik gaminių kokybe ir jų rinkos išlaikymu, bet ir pameistrių mokymu, savitarpio socialine pagalba, miesto gynyba. XIX a. augant laikrodžių paklausai, meistrų daugėjo. Įdomu, kad ženklų laikrodžių skaičiaus šuolį po napoleonmečio Lietuvoje lėmė iš karo grįžtantys kazokai, kurie kišeninius laikrodžius pardavinėdavo už keletą auksinių. XIX a. atsiradus galingiesiems laikrodžių industrijos centrams, namudiniu būdu gaminti laikrodžius tapo nuostolinga, todėl laikrodininkams beliko verstis jų remontu.

Ar atpigę laikrodžiai padarė juos prieinamus platesniam žmonių ratui?

Taip, XIX a. antroje pusėje juos įsigyti galėjo ne tik miestelėnai. Taupesni kaimo žmonės, dažniausiai pardavę savo užaugintas gėrybes, iš turgaus parsiveždavo rūpestingai į gūnią suvyniotą kaime dar retą laikrodį. Būdavo ir taip, kad neturtingesnio krašto valstiečiai susidėję pirkdavo vieną laikrodį visam kaimui, o kažkuriam kaimynui prireikus kurs nors važiuoti ar kepant duoną, piemenukas būdavo pasiunčiamas į laikrodį turinčius namus „parnešti laiko“. Taip po truputį laikrodis kaime pakeitė gaidį.

Naujausią Liberto Klimkos knygą „Matuojant neaprėpiamą laiką“, kurią išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, galima įsigyti muziejaus elektroninėje parduotuvėje ir muziejaus kasose. Tai knyga apie seniausius laiko matavimo būdus, mechaninio laikrodžio išradimą, jo evoliuciją, stilių kaitą bei reikšmę kultūrai. Daugiausia vietos skiriama mūsų krašto laikrodžių istorijai, kurią gražiai iliustruoja senovinių laikrodžių kolekcija Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Susitikimas su autoriumi ir knygos pristatymas įvyks balandžio 3 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, Vilniuje (įėjimas per Senąjį arsenalą).

Saules Laikrodis Su Vilko Pedas Imituojanciomis Kojelemis. Lietuva XVIII A. II P. LNM