Istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė: „Kuriant parodas Lietuvoje nėra įprasta lygiuotis į Holivudo filmus“

2024 02 20

„Viena yra pasakyti, kad mūsų parodos herojai XX a. pradžioje atvyko į Niujorką. Visai kas kita yra pasakyti, kad jie atvyko į šiukšlėmis ir guma smirdantį Niujorką.“ Lietuvos nacionalinis muziejus ir istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė kviečia pažvelgti į parodų kūrimo užkulisius: kaip įtraukiančiai pasakoti istoriją? Kaip lankytojams susitapatinti su istoriniais veikėjais? Kokie istorijų pasakojimo principai svarbūs bet kuriam žmogui, norinčiam papasakoti istoriją?

Milda Varnauskaitė yra viena iš Istorijų namuose veikiančios parodos „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ bendrakuratorių, kurios pagrindinė užduotis buvo surasti būdą papasakoti sudėtingą ir ilgą Lietuvos migracijos istoriją patraukliai ir paprastai.

Kartu su kitomis kuratorėmis turėjote atrasti būdą, kaip patraukliai papasakoti kelis šimtmečius, daugybę įvykių ir istorinių veikėjų apimančią istoriją. Kas Jums asmeniškai buvo svarbiausia?

Man svarbiausia buvo, kad parodos pasakojimas būtų patrauklus ir įdomus, kad nebūtų orientuotas vien į tuos, kurie jau lankosi muziejuose ir juos mėgsta. Tiesiog norėjome paprastai ir aiškiai pasakyti parodos pagrindinę mintį, kad migracija keitė ir keičia Lietuvą, o migruojantys lietuviai – pasaulį. Pasakojimui naudojome herojaus kelionės struktūrą, eksperimentavome. Lankytojai pažintį su paroda pradeda oro uoste. Perėję patikrą, jie keliauja laiku į XIX amžių ir mes jiems leidžiame patirti išbandymus, kuriuos patyrė migrantai: jie dirba skerdyklose, kasa anglis, neturi pinigų, bet užsidirba, grįžta, vėl viskas griūva, jie nebeturi darbo, prasideda karas, vėl bėga, vėl patiria išbandymus, vėl nesiseka. Pagal minėtą struktūrą pabaigoje sugrįžti į pradžią, bet patirta migracijos kelionė tave pakeičia, įgauni kitą žinojimą. Esi kartu ir tas pats, bet ir visai kitas. Norėjome, kad būtų kaip tikras holivudinis nuotykių filmas, nors į juos lygiuotis Lietuvoje galbūt ir nėra įprasta kuriant kultūros ar meno parodą.

Rengiant parodą teko gilintis į didelį kiekį medžiagos. Ar nebuvo sudėtinga nuspręsti, ką palikti?

Didelis kiekis medžiagos, manau, netgi padeda. Tai pirmoji visa apimanti migracijos istorijos paroda, todėl surinkti visą informaciją ir sudėti į vientisą istorinį pasakojimą buvo milžiniškas darbas. Ir tik kai tai jau buvo padaryta, darbo ėmiausi aš. Kuratorėms sakiau, kad pateiktų man daug medžiagos, o tada aš joje pradėsiu matyti kažkokius atsikartojimus, kampus, kuriuos reikės išlyginti arba paryškinti, kad galutinis pasakojimas būtų vienodai plaukiantis, tolygus. O svarbiausia – įtraukiantis ir paveikus.

Kas tas paveikumas, kuris padeda suteikti gyvybės vadovėlinei istorijai?

Tekstinė informacija svarbu, bet papildomos informacijos paieškai taip pat skiriu nemažai laiko. Man svarbu pačiai pamatyti ir patirti, kad galėčiau įtaigiai papasakoti kitiems. Tobula, jeigu gali nuvažiuoti, pačiupinėti, pauostyti tai, apie ką nori pasakoti, tik šiuo atveju būtų buvę sudėtinga. Aš turėjau suprasti ir kaip veikia varžtas su kryžminiu atsuktuvu, nes jį išrado vienas parodos herojų, internete peržiūrėjau daug filmuotos medžiagos apie atvykimą į Niujorką, gyvenimo sąlygas. Ieškojau net kaip Niujorkas tuo metu kvepėjo, o pasirodo – smirdėjo. Tada jis buvo pilnas šiukšlių ir visur jautėsi iš fabrikų sklindančios žaliavinės gumos kvapas. Viena yra pasakyti, kad mūsų parodos herojai XX a. pradžioje atvyko į Niujorką. Visai kas kita yra pasakyti, kad jie atvyko į šiukšlėmis ir guma smirdantį Niujorką. Taip tu kuri vaizdinį lankytojų galvose, tai svarbus istorijų pasakojimo principas.

Pradžioje minėjote, jog lankytojas patiria nuoseklią migracijos kelionę. Ar nebuvo pagundų laužyti chronologinį istorinį pasakojimą?

Tai yra daug amžių apimanti kelionė, kurioje daug visko vyksta, todėl ir pasakojimas struktūriškai yra gana aiškus. Bet juk paprasta nereiškia prasta, siekiant lengvumo reikia ilgai šlifuoti sakinius. Kai kurioms parodoms labiau tinka neturėti visažinio pasakotojo, laužyti struktūrą, bet šiai parodai, kurioje pirmą kartą pasakojama visa apimanti migracijos istorija, nusprendėme papildomai nekomplikuoti pasakojimo. Istorijų pasakojimas gyvai mane išmokė jausti auditoriją labai arti, tad kartais lankantis muziejuose Lietuvoje man atrodydavo, kad būtent to ir pritrūkstama – savo auditorijos pajautimo. Tekstai nelyg labiau kuriami specialistams, gurmanams, kitiems muziejininkams, bet ne plačiajai visuomenei. Šešerius metus gyvenau Nyderlanduose, kur muziejai yra aukšto lygio, tačiau kartu ir egalitariški, kuriantys skirtingus pasakojimus be jokio moralizavimo ar žiūrėjimo iš aukšto į savo auditoriją. Nesupranti tarptautinių žodžių? Viskas gerai, parašysime paprasčiau. Sunku išlaikyti dėmesį? Nieko tokio, įtrauksime skirtingus būdus pateikti informaciją parodoje, sužaidybinsime ją. Tau labai patiko paroda ir nori sužinoti daugiau? Gerai, štai knyga, kurioje gali gilintis į temą. Būtent tokiais principais ir vadovavomės kurdamos parodą. Aišku, tobulėti dar yra kur.

Kokią funkciją parodose atlieka tekstai? Meno parodose jie nebūtini, nes yra daugiau laisvės interpretacijai. Istorinės parodos be jų neapsieina, bet neįdomūs, sudėtingi, ilgi tekstai gali greitai sugadinti visą parodos patirtį. Kaip padaryti, kad tekstai parodą praturtintų?

Pati paroda yra multimedinis formatas. Čia žiūrovą veikia fiziniai daiktai, architektūra, videomedžiaga, garsai. Tai jau pats savaime turtingas pasakojimas. Atrodytų, kad tekstas yra tik dar vienas dirgiklis, bet aš linkčiau vertinti remdamasi nuostata, kad visos šios dalys kartu kuria vieną bendrą pasakojimą. Galbūt kažkas jau yra pasakoma eksponatais, taigi nebūtina kartoti ir tekstu? O galbūt kai ką reikia specialiai paryškinti, uždėti akcentus? Kiekvienas parodos sluoksnis turi praturtinti patirtį, o ne ją apsunkinti, ir būtent istorijų pasakojimo principų taikymas padeda tą padaryti.

Esate istorijų pasakotoja žodžiu, o ar sunku rašyti tekstą, kuris bus skaitomas? Kai nelieka galimybės reikšti emocijas, kartais pasakančias daugiau nei žodžiai?

Įžvelgiu panašumą tarp istorijų pasakojimo žodžiu ir parodose. Abiem atvejais tai fizinė patirtis auditorijai. Skirtumas tik tas, kad žodiniame pasakojime viskas vyksta čia ir dabar. Klausytojus matai, į juos reaguoji, tai labai aiškus nuolatinis dialogas. Bet ir muziejaus lankytojas pereina per mūsų sukurtą pasakojimą, turime auditoriją čia ir dabar, tik jau pati kaip pasakotoja nebedalyvauju, nematau jų visų reakcijų. Papildomai dar veikia ir kiti elementai: vaizdas, garsas, aplinka. Tai vadinamasis „Show, don’t tell“ („Rodyk, o ne pasakok“) principas, kai renkamasi parodyti pasaulį, kuriame viskas vyksta, o ne tik apie jį kalbėti. Parodos žanras tam puikiai pasitarnauja, nes sukuriami architektūriniai elementai ir erdvės, į kurias lankytojas, kaip pasakojimo herojus, eina, fiziškai patiria. Belieka kai kuriose vietose tai sustiprinti tekstu, kad būtų galima dar geriau įsivaizduoti.

Kaip pasakoti istorinių veikėjų istorijas? Jų gyvenimas juos pavertė svarbiais, vertais istorijos vadovėlių. Tai kelia įspūdį, bet ar kartu nepastato sienos, nes jie atrodo sunkiai pasiekiami?

Tam taikomas emocinio herojų priartinimo principas. Visų pirma jie nėra vien istorijoje nutolusios figūros, laike nepasiekiami antžmogiai. Jie yra realūs žmonės, dažnai susiduria su sunkumais, kuriems nepasiduoda, ir galų gale nuveikia ką nors reikšmingo net ir pasauliniu mastu. Svarbu parodyti, kad jie nėra antgamtiški superherojai. Parodos herojų žmogiškosios pusės išryškinimas padeda lankytojams atpažinti save sunkumuose, kuriuos patys įveikė arba šiuo metu bando įveikti. Herojai parodoje tokie patys, kokie esame ir mes – klystantys, turintys ydų, nebūtinai su tobulomis gyvenimo istorijomis.

Gal turite labiausiai įsiminusių pavyzdžių iš parodos?

Didžioji dalis parodos herojų yra tokie. Kad ir Charles’as Bronsonas, kuris, kilęs iš 17 asmenų šeimos ir anksti netekęs tėvo, tapo garsiu Holivudo aktoriumi. Arba Josephas Johnas Tomalis, kuriam išrasti ir praktikoje pritaikyti kryžminio atsuktuvo mechanizmą užtruko labai daug laiko. Arčiau šių dienų esantis pavyzdys galėtų būti ir Karolina Meschino. Mes vienaip ją matome socialiniuose tinkluose, o parodoje ji pasakoja visai kitokią istoriją: kaip kompleksavo dėl savo tautybės, dėl tamsesnės odos spalvos mokykloje patirdavo patyčias. Čia yra istorijų pasakojimo principas – galima toliau kurti jos turimą įvaizdį, bet galima rinktis pasakyti, parašyti visai kitaip. Tai priklauso nuo to, ką tu nori pasakyti.

O kaip šioje parodoje atsirado pelės?

Parodai sukūrėme audiogidą vaikams – kiekvienoje salėje jų laukiančius telefono ragelius su pasakojimu. Vienoje jo dalyje aš pati, kaip muziejaus darbuotoja Milda, atskleidžiu parodos kūrimo užkulisius, papasakoju, kaip mes atrenkam eksponatus, renkam istorijas. Bet šalia veikia ir fikcinis, išgalvotas pasakojimas. Į muziejų paskambina pelė, kuri nori papasakoti savo šeimos migracijos istoriją. Pradėjus dirbti muziejuje man buvo linksma sužinoti, jog žmonės iš tikrųjų skambina į muziejų su įvairiausiomis istorijomis. Tai tapo savotišku įkvėpimu vaikų audiogido pasakojimo formatui. Kaip ir parodos veikėjai, pelės patraukia į kitus kraštus paskui žmones, kurių namuose gyveno, dirba, vargsta. Ir visa tai vyksta pagal istorinį pasakojimą, tik tą daro ne žmonės, o pelės. Klausydamiesi audiogido pasakojimo, vaikai apskritai sužino, kaip vyksta migracija. Jis eina lygia greta su parodos pasakojimu, nes tikslas ir buvo, kad vaikai galėtų visiškai savarankiškai patirti parodą. Todėl tėvams nebūtina parodą atrasti patiems ir kartu dar paaiškinti ją vaikams. Tiesa, šis pasakojimas skirtas vaikams iki maždaug devynerių metų, nes vyresniems jau sunkiau patikėti, kad pelės skambina į muziejų.

Ar sunku išmokti pasakoti istorijas?

Tai yra amatas, kurį reikia nuolatos tobulinti, bet visi nuo ko nors pradeda. Tai gali būti ir istorijų pasakojimas draugams prie vakarienės stalo, svarbu nebijoti praktikuotis ir turėti kas tavęs klauso, nes istorijų pasakojimas visų pirma yra ryšys. Norinčius iš arčiau susipažinti su istorijų pasakojimo principais ir jų taikymu labai kviečiu į savo istorijų pasakojimo ekskursijas, kurios vyks vasario 22 ir kovo 22 dienomis Istorijų namuose, parodoje „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“.

Pokalbis yra Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) veikiančios parodos „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“ dalis. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Tai pirmoji visa apimanti paroda, skirta Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Ją aktualizuoja renginių ciklas, ekskursijos ir edukaciniai užsiėmimai moksleiviams.

Milda Varnauskaite Portretas