Visada didžiausias dėmesys skiriamas parodų atidarymams. Toliau joms leidžiama gyventi savo gyvenimą. Šįkart dėmesį norime skirti artėjančiam parodos uždarymui. Konkrečiau – tarptautinės parodos „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“.

Nusprendėme paklausti žmonių, artimiausiai dirbusių prie ir su paroda, ko ši paroda juos išmokė, ką padėjo suprasti, kas pavyko ir kaip paskutinį kartą norėtų pakviesti lankytoją, kol paroda vis dar veikia.

Primename, paroda „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ užsidaro jau gegužės 8 d. Pamatykite ją Istorijų namuose.

Dr. Rūta Kačkutė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, parodos idėjos autorė ir viena kuratorių:

„Paroda išmokė, kad archeologinė medžiaga savyje slepia įdomias istorijas, ir yra būdų jas patraukliai papasakoti. Lankytojų atsiliepimai liudija, kad pavyko sudominti specialių žinių neturintį lankytoją. Mane labai džiugina, kad paroda patinka ir vaikams. Ši paroda – tai galimybė nusikelti laiku ir pajusti kuo gyveno Europa prieš 2000 metų. Ateikite dabar, nes nežinia kada vėl bus proga vienoje vietoje pamatyti įstabiausius romėniškus dirbinius iš baltiško gintaro ir unikaliausius baltiškus dirbinius iš atvežtinio žalvario.“

Sigita Bagužaitė-Talačkienė, LNDM Gintaro muziejaus direktorė, viena parodos kuratorių:

„Paroda man tapo gražiu kolegiško darbo įprasminimu. Didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti įgyvendinant tokio dydžio projektą, kuris sutelkė būrį ne tik Lietuvoje dirbančių kolegų, bet įtraukė ir užsienio muziejus. Manau, tinkamai pavyko atskleisti Gintaro kelio fenomeno prasmę, jo įtaką to meto bendruomenėms, o svarbiausia – Lietuvą pasiekė unikalūs, dviejų tūkstančių metų senumo istoriją skaičiuojantys originalūs Romos imperijos meistrų gaminti gintaro dirbiniai, kuriuos kažkadais savo buityje naudojo kilmingieji romėnai. Todėl noriu visus pakviesti pasinaudoti paskutinės minutės galimybe išvysti antikos šedevrus bei susipažinti su ne ką prastesniais baltų gamintais dirbiniais, kurie atspindi bendras antikinės Europos madų įtakas.“

Ieva Cicėnaitė, LNM Parodų skyriaus vedėja, parodos architektė:

„Paroda buvo ir vis dar yra nuostabi kelionė, kurioje susipažinau su žmonių troškimais ir viltimis, kasdienybe ir darbu prieš du tūkstančius metų. Regis, viskas taip pat kaip šiandien, tik anturažas skiriasi: trokštame gražių nematytų dalykų, ieškome savitumo, mokomės vieni iš kitų ir vis dar galime nukeliauti milijonus žingsnių dėl to, ko neturime namuose.

Kiekvienas įgyvendintas projektas išmoko, kad galima padaryti dar geriau. Nors šia paroda džiaugiuosi iki paskutinės minutės, vis dėlto su nekantrumu laukiu naujų iššūkių.“

Simona Širvydaitė-Šliupienė, Istorijų namų vedėja, parodos koordinatorė:

„Parodos kūrimas išmokė, o gal tik darkart priminė, kad svarbiausias dalykas šiame procese – žmonės. Degančios akys, neišsemiamas optimizmas ir komandinė dvasia! Todėl labai norisi, kad mūsų didžiulės komandos darbo rezultatą pamatytų kuo daugiau žmonių. Kas to nepadarė – dar turi laiko.“

Irma Černiūtė, Istorijų namų ekspozicijų konsultantė:

„Užliūliuoja, tik miegi, kelias tave neša… Kviečiu apmąstyti šią parodos lankytojo frazę. Tiek pakeleivingų, tiek „išmušančių“ iš vėžių jūsų atsiliepimų bei dalyvavimo laukiu kasdien. Išskyrus pirmadienius.“