Simfoninio orkestro garsų kupinas Bernardinų sodas, saulės atokaitoje ramybe besimėgaujantys miestelėnai, maudynių klegesys Neryje ir guvus kamuoliukų mušinėjimas lauko teniso kortuose – tokiu ritmu vasarą alsuodavo Vilnius XX a. pradžioje ir tarpukariu. Iš šiandienos skubaus tempo į senąjį Vilnių kviečia nusikelti Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinio Signatarų namų edukatorė Liveta Repšienė.

Pramogauti – į Bernardinų, Šveicariškąjį ir Šumano Botanikos sodus

Vilniečiai, kurie norėdavo laiką praleisti arti miesto centro, vasarą turėjo nemažai pasirinkimų. XX a. pradžios Vilniuje buvo galima apsilankyti Bajorų vasaros klube, įsikūrusiame Trijų Kryžių kalno papėdėje, Bernardinų sode – čia veikė vasaros teatras. Taip pat vasarojančių miestiečių greta laukdavo Botanikos sodas su dar vienu vasaros teatru ir restoranu.

Kiek toliau nuo miesto centro, Paplaujos (dab. Paupio) rajone, veikė terasomis į Vilnelės slėnį besileidžiantis Šveicariškasis sodas. Jame svarbią vietą užėmė vasaros teatrų spektakliai, lankytojams taip pat buvo siūlomi įvairūs koncertai ir kitos pramogos.

Pavyzdžiui, minėtas Šveicariškasis sodas 1904 m. išleistame Vilniaus kelionių vadove apibūdintas kaip puikių gėlių lysvių, gražių takelių ir fontano vieta – tai buvo daug šešėlių suteikiantis patogių pasivaikščiojimų sodas. Vaikščiojimas po tokius sodus buvo ypač populiari viduriniosios klasės žmonių, inteligentų pramoga.

Šveicariškasis sodas turėjo mažą teatrą, bufetą ir atvirą sceną su terasa bei „kabinetais“ vakarieniautojams, visi pastatai buvo apšviesti elektra. Renginių tikrai netrūkdavo ir Šumano Botanikos sode. Apie jį ir Botanikos sodo pokyčius XX a. I-oje pusėje lankytojams plačiau pasakojame ekskursijos metu „Vilnietiškos vasaros prieš 100 metų“.

Bendrai vasaromis renginių būta daug. Pavyzdžiui, 1926 m. vasaros koncertų sezoną Bernardinų sode atidarė simfoninis orkestras, atlikdamas lenkų kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos uvertiūrą „Bajka“, vokiečių kompozitoriaus Liudvigo van Bethoveno, norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo ir kitų autorių muzikinius kūrinius.

Be teatrinių ir muzikinių renginių, Bernardinų sode buvo ir kitokių pramogų: tais pačiais metais birželio 12 d. „Kurier Wileński“ reklamavo „Didžiąją šventę“, kurios metu vyko mokyklų chorų konkursas, skautų pasirodymai, judrieji žaidimai, kino seansas po atviru dangumi ir kitos linksmybės.

Nuo kavinės staliuko prie teniso raketės, futbolo kamuolio ir dviračio pedalų

Šiltuoju sezonu taip pat veikdavo vasaros kavinės. Pavyzdžiui, šalia dabartinės Kudirkos aikštės „Raudonasis Štralis“ turėjo vasaros kavinę. Vilniaus kavinėse įprastai susiformuodavo specifinis lankytojų ratas. Pavyzdžiui, į „Žaliąjį Štralį“ daugiausiai rinkdavosi prekybininkai, o Rudnickio kavinė buvo žurnalistų ir laikraščių redaktorių mėgstama vieta. Tokie lankytojai būdavo gana ištikimi „savo“ kavinei ir neretai pasitaikydavo, kad norėdami su šiais ištikimaisiais lankytojais pasimatyti, kiti žmonės dėl susitikimo nesitardavo, bet tiesiog ateidavo į kavinę.

Vakarais kai kuriose kavinėse grodavo gyvas orkestras ir vykdavo šokiai. Jose buvo geriama ne tik kava, bet ir būdavo tiekiamas maistas, pavyzdžiui, kiaušiniai ar dešrelės. Čia būdavo prekiaujama ir alumi, bet su alkoholio padauginusiais būdavo tvarkomasi griežtai – jie būdavo išprašomi.

Be pašnekesių kavinėse, vilniečiai mėgdavo ir sporto užsiėmimus: tarp turtingesnių miestiečių populiarus buvo lauko tenisas. Viena žinomiausių žaidimo vietų – prie medinio Bajorų klubo pastato su bokšteliu įrengta lauko teniso aikštelė. Taip pat anuomet pradėtas žaisti futbolas, kuris greitai išpopuliarėjo. Iš pradžių jis buvo žaidžiamas sklype, buvusiame dabartinių Adomo Jakšto ir Aleksandro Stulginskio gatvių sankirtoje.

Populiarėjo ir kelionės dviračiais. Pirmasis dviračių klubas įsikūrė būtent Vilniuje. Žinoma, kad XX a. pradžioje ši draugija turėjo savo paviljoną Bernardinų sode: ji telkė dviračių entuziastus, rengė ekskursijas bei varžybas.

Vasariškas pabėgimas iš miesto – į kurortus, vasarnamius, dvarus ir kaimus

Priklausomai nuo socialinio statuso ir finansinių galimybių, dalis vilniečių šeimų vasarai išvykdavo iš miesto – į kaimą, dvarą ar toliau už miesto centro arba užmiestyje esantį vasarnamį. Vartant XX a. pradžios Vilniaus laikraščius, galima aptikti skelbimų, siūlančių taip pat išsinuomoti vasarnamius. Tarpukario Vilniaus laikraščiuose taip pat būta nemažai skelbimų, reklamuojančių įvairias vasarvietes prie upių, pušynų.

Vasarnamiuose poilsiaudavo ir lietuvių inteligentai. Pavyzdžiui, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje apsistojusi ir jame kelis metus gyvenusi Žemaitė, yra vasarojusi vieno garsiausių tarpukario advokatų Andriaus Buloto šeimos vasarnamyje, Antakalnyje. Bendrai vilniečiai mėgdavo pėsčiomis eiti į Antakalnį, Žvėryną, Rasų rajono kryptimi ir grožėtis apylinkių gamta.

Vykimas į kurortus taip pat buvo vienas iš galimų vasaros atostogų pasirinkimų. Vilniui buvo gana artimas Druskininkų kurortas, į kurį, pasak dr. Laimos Laučkaitės, vykdavo viduriniojo sluoksnio vilniečiai, neįstengę tuo metu nuvykti į Vokietijos, Austrijos-Vengrijos kurortus.

Atsivertę 1926 m. birželio mėnesio „Kurier Wileński“ skelbimų skiltį, galime taip pat rasti reklamų, kviečiančių poilsiauti pietiniuose Lenkijos kurortuose, pavyzdžiui, Zakopanėje ar Solece (Solec-Zdrój). Žinoma, vilniečiai vykdavo ir į kitus kurortus. Pavyzdžiui, lietuvių kultūros veikėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima vasarą rinkdavosi poilsį Palangoje.

Galiausiai likę mieste vilniečiai mėgdavo maudynėmis atsigaivinti nuo vasaros tvankumos Neryje. Rašytojas ir poetas Česlovas Milošas savo atsiminimuose minėjo, kad kartą, pabėgęs iš pamokų, lankėsi Tuskulėnuose buvusiame smėlėtame Neries paplūdimyje. Jis taip pat minėjo už Vilnelės tilto įsikūrusį „AZS“ irklavimo klubą (lenk. Akademicki Związek Sportowy – Akademinė sporto sąjunga), nuo kurio prieplaukos sraunia Nerimi plaukdavusios baidarės ir kanojos.

Vilniečiai mėgdavo atsivėsinti ir gaiviais ledais – jų buvo galima įsigyti ledainėse, kavinėse, kaip ir atsigerti gaivaus limonado. Tuo metu Vilniuje veikė ir lauko paviljonai, kuriuose karštą vasaros dieną buvo galima atsigaivinti mineraliniu vandeniu ir tuo metu populiariu gėrimu – kefyru. Taip pat šaltu limonadu siūlysime pasimėgauti ekskursijoje „Vilnietiškos vasaros prieš 100 metų“ – kviečiame visus vilniečius, miesto svečius pajusti buvusio miesto dvasią bei pavasaroti, kaip tai XX a. pradžioje ir tarpukariu darė Vilniaus gyventojai.

Daugiau informacijos apie ekskursiją: spausti čia.