Jonas Basanavičius dažnai suvokiamas kaip monumentali figūra – tautos patriarchas, tautiškumo idėjų simbolis, politinės ir kultūrinės kovos herojus. Tačiau atidžiau žvelgiant į jo kasdienybę, laiškus bei asmeninius daiktus, ryškėja kur kas sudėtingesnė asmenybė.

Vasario 20 d. 16 val. J. Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose, parodos „Keliaujantis kovotojas“ atidarymo dieną, vyks Lietuvos istorijos instituto istorikės dr. Vilmos Bukaitės ir Vilniaus universiteto istoriko doc. dr. Eligijaus Railos diskusija, skirta paminėti 175-ąsias tautos patriarcho gimimo metines. Pokalbio metu bus atsigręžta į mažiau žinomas J. Basanavičiaus gyvenimo detales – jo kasdienybę, asmenybės bruožus ir patirtis, leidžiančias pažvelgti į jį ne tik kaip į istorinį simbolį, bet ir kaip į nevienareikšmę asmenybę.

Empatiškas ir santūrus, kai kam – galbūt šaltas ir nemalonus

Istorikės dr. V. Bukaitės teigimu, įvaizdis apie J. Basanavičių dažnai susidaromas sprendžiant iš jo nuotraukų ar santūrios autobiografijos, tačiau jo gyvenimą lydėjo ir didelė neviltis, stiprūs emocijų pliūpsniai, giliai išgyventos nuoskaudos – tai leidžia J. Basanavičių matyti ne tik kaip viešą veikėją, bet ir kaip jautrios sielos, empatišką gydytoją, kurio gyvenime vyravo visa jausmų skalė.

„J. Basanavičiaus laiškuose ir užrašų knygelėse atsiskleidžia žmogus, gebėjęs jautriai reaguoti į kito nelaimę, nuolat prisimenantis gydytojo pašaukimą ir Hipokrato priesaiką. Net gyvendamas pakankamai pasiturinčio profesionalo gyvenimą, jis stengėsi išlikti prieinamas visiems – mokėjo bendrauti su skirtingų sluoksnių žmonėmis ir buvo pasirengęs padėti ten, kur pagalbos reikėjo“, – sako dr. V. Bukaitė.

Šis empatiškumas derėjo su intravertiškumu ir santūrumu. Pasak istorikės, kai kam J. Basanavičius galėjo pasirodyti šaltokas ar nemalonus, tačiau kartu jis buvo iš tų, kurie padėdavo surasti sprendimą ištikus bėdai. Tokia laikysena – emocinis jautrumas be išorinio demonstratyvumo – tapo viena iš jo asmenybės konstantų.

Kovojantis keliautojas be romantinės kaukės – racionalus ir praktiškas

Kalbant apie J. Basanavičių kaip keliautoją, dr. V. Bukaitė pabrėžia, kad romantizuotas klajoklio ar nerūpestingo intelektualo vaizdinys mažai ką paaiškintų apie jo asmenybę. Nors romantinė pasaulėžiūra buvo jo epochos dalis, J. Basanavičiui buvo būdingas itin racionalus, praktiškas pradas.

„Jis gebėjo tvarkytis su finansais, savarankiškai organizuoti keliones, dalyvauti savivaldoje, investuoti, nuolat mokytis ir stebėti aplinką. Net gydydamasis kurortuose jis analizavo paslaugas, lygino vietas ir šias žinias pritaikė visuomenės labui – pavyzdžiui, prisidėdamas prie Varnos kaip Bulgarijos kurorto formavimo“, – teigia istorikė.

Anot jos, didelę reikšmę asmenybės pažinimui turi ir naujoje parodoje eksponuojami J. Basanavičiaus kasdienybės pėdsakai – susidėvėję kelionių daiktai, avalynė, higienos reikmenys.

„Tai universalūs daiktai, kuriuos galėtume rasti ir šiandienos žmogaus kelioniniame krepšyje. Jie padeda priartinti J. Basanavičių, parodyti, kiek daug ir intensyviai jis keliavo. Kelionės jam tapo gyvenimo norma, kartais žyminčia ir lemtingus lūžius: nuo profesinių paskyrimų iki dramatiško grįžimo į Vilnių po chirurginės operacijos Pirmojo pasaulinio karo metais“, – sako dr. V. Bukaitė.

Istorikė priduria, jog žodis „kova“, kalbant apie J. Basanavičių, taip pat reikalauja platesnio ir neherojizuoto supratimo – čia svarbu matyti tautos patriarcho buvusias kasdienes, kantriai dedamas pastangas.

„Tie žmonės, kuriuos vėliau herojizuojame, buvo patys tikriausi – klystantys, konkuruojantys, ne visada vienas kitą suprantantys. Tokia perspektyva leidžia suvokti, kad netobulumas nėra kliūtis prasmingiems darbams, o veikiau žmogiškos kovos sąlyga. Žvelgiant į J. Basanavičių be romantinių kaukių, atsiskleidžia asmenybė „iš kūno ir kraujo“ – nerimastinga, bet tvirtai stovinti ant kojų, gebanti prisitaikyti, pradėti iš naujo ir nuosekliai dirbti dėl idėjų, kurios išlieka svarbios ir po daugelio dešimtmečių“, – sako dr. V. Bukaitė.

Toli nuo namų, bet ne nuo atsakomybės

Istorikės teigimu, J. Basanavičiaus „keliaujančio kovotojo“ patirtis aktuali ir šiandien: gyvendamas toli nuo Lietuvos, turėdamas daug profesinių atsakomybių, jis atkakliai dirbo lietuviškos spaudos, tautosakos ir kultūrinės savimonės labui.

„Jo pasirinkta kova buvo nuosekli, kultūrinė ir teisinė – paremta žinių kaupimu, idėjų sklaida ir darbu su aktyviausia visuomenės dalimi. Tai geras pavyzdys, kad net būnant toli, veikiant nedidelę auditoriją, galima įgyvendinti labai prasmingų dalykų“, – pabrėžia dr. V. Bukaitė.

Būtent paroda „Keliaujantis kovotojas“ kviečia J. Basanavičiaus keliones suvokti ne kaip romantizuotą biografijos motyvą, o kaip nuoseklią tarnystę Lietuvai. Kaip pabrėžia istorikas doc. dr. E. Raila, šį mobilumą dažnai lėmė ne asmeninis pasirinkimas, o išorinės aplinkybės – Rusijos valdžios persekiojimai: juos patyrė nemaža dalis lietuvių inteligentų, siekusių savo kalbos ir kultūros pripažinimo.

„J. Basanavičiaus kelionės dažnai buvo nulemtos susiklosčiusių aplinkybių, tačiau jo veiklos esmė buvo kryptinga ir sąmoninga kova – ne ginklu, o gydytojo rašikliu. Tai buvo kova už lietuvių tautos teisę į savo istoriją. Aiškiai apsisprendęs viešajam lietuvių reikalui ir atsisakęs asmeninio gyvenimo, J. Basanavičius nuosekliai ir metodiškai dirbo, stiprindamas lietuvių tautinę savimonę“, – teigia doc. dr. E. Raila.

Šią kryptingą, bet kartu žmogišką laikyseną siekia atskleisti ir būsima parodos ekspozicija, sąmoningai tolstanti nuo mitinio „tautinio atgimimo patriarcho“ įvaizdžio. Ji siūlo pamatyti J. Basanavičių kaip konkretų žmogų, gyvenusį ir veikusį savo laikmečio sąlygomis.

„Akademiniu žinojimu paremta tradicija J. Basanavičių visuomet pristato kaip tautinio atgimimo patriarchą. Jis buvo istorinė asmenybė, gyvenusi ir veikusi konkrečiame kultūriniame laike, o jo asmeniniai daiktai tampa svarbia asmeninio pasaulio dalimi, leidžiančia suvokti žmogiškąjį istorijos matmenį“, – sako istorikas.

Platesniame istoriniame kontekste, pasak doc. dr. E. Railos, valstybės kūrimas taip pat nebuvo vieno žmogaus pastangų rezultatas – prie jo prisidėjo daugybė lietuvių inteligentų, atsinešusių savitas ir unikalias patirtis.

„Kelionės šiuo atveju buvo valstybės kūrimo procesą papildantis veiksnys, o „Keliaujančio kovotojo“ paroda šiandienos lankytojui gali perduoti labai svarbią žinią: atsakomybę jaučiantis žmogus kelionėje visada privalo laikytis vienintelės globaliame skliaute spindinčios „žvaigždės“ – sąžinės“, – teigia doc. dr. E. Raila.

Paroda „Keliaujantis kovotojas“ vasario 20 d. 16 val. atidaroma Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje – Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.).