Kaip papasakoti dviejų skirtingų karalienių istorijas, kad jos įtrauktų, jaudintų ir skatintų permąstyti moters vaidmenį istorijoje? Tarptautinės parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“, veikiančios Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Istorijų namuose, architektė Sigita Simona Paplauskaitė įsitikinusi, kad parodos padeda vis naujai pažvelgti į jau sukurtas istorinių įvykių interpretacijas ir prisidėti prie naujai kuriamų.

Pokalbyje architektė dalijasi mintimis apie kūrybinį procesą, darbo su kūrybine komanda užkulisius bei vaizdinius, kurie įkvėpė ekspozicijos struktūrą, padedančią perteikti sudėtingas istorines temas šiuolaikiškai ir gyvai.

Parodoje lankytojai pasineria į dviejų XVI a. karalienių – Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės – gyvenimo istorijas. Erdvinis pasakojimas čia ne tik perteikia viešąjį ir privatųjį jų gyvenimo aspektus, bet ir atspindi emocinius bangavimus, istorijos sudėtingumą bei išlikusių mitų apie karalienes sluoksnius.

Kalbėjosi Kristina Tamelytė

Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas? Tiek kalbant apie parodą „Karalienė, karalystė ir jausmai“, tiek apskritai – kai gauni pasiūlymą kurti architektūrą kokiai nors parodai – ar iškart matai kokius nors vaizdus ar nuotaiką?

Dažniausias kūrybinio parodų rengimo pagrindas – pokalbiai su parodos kuratoriais, edukatoriais, tyrėjais, kitais konsultuojančiais specialistais. Daug laiko praleidžiu analizuodama būsimos parodos turinį: tekstinę, vizualinę medžiagą, naršau papildomus šaltinius. Kiekviena paroda – vis naujas pasakojimas, o architektas turi išskirtinę galimybę prisidėti prie jo kūrimo. Smalsumas mane veda ir į papildomas ekskursijas, paskaitas, link įvairių literatūros šaltinių, kurie galėtų praplėsti žvilgsnį. Ruošdamasi pasižymiu įsimintiniausius aspektus ar tuos, kurie kelia labiausiai intriguojančių klausimų. Man patinka su turiniu susipažinti kuo anksčiau ir turėti laiko viską permąstyti bei pasilikti pauzę prieš siūlant bet kokius erdvinius sprendimus. Mėgstu sugrįžti ir į erdvę, kurioje vyks paroda, sykiu apsilankau ir sandėliuose, kuriuose galima rasti medžiagų, tinkamų antriniam panaudojimui. Kartais gaila (o kartais visai ne), bet kuriant įtakos turi ir riboti finansiniai resursai – tenka kūrybingai permąstyti, koks sprendimas būtų ne tik įdomiausias, bet ir funkcionaliausias bei tvariausias. Bet kažkuriuo momentu visi šie skirtingi mąstymo aspektai susilieja, persipina ir intuityviai persikelia į vientisą idėją.

Dirbdama su LNM paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ nuo pat pradžių gavau užduotį kurti taip, kad vėliau parodą galima būtų perkelti į kitą – Upsalos pilies meno muziejaus – erdvę, todėl iš karto reikėjo pagalvoti apie tai, kokie sprendimai „suveiktų“ ir kitose patalpose galimai kitos apimties parodai, kaip sukurti paprastai išmontuojamą ir transportuojamą parodą. Sumaniau vietoje ekspozicinių sienų sukurti ekspozicines širmas, kurios palieka galimybę pridurti standartinio tipo plokštes, galbūt kitaip jas išlaužti, sujungti, pailginti ekspozicinius paviršius, sukomponuoti naujai visai kitoje aplinkoje, kuriant kitokį pasakojimą.

Vaikštant po parodą jaučiasi savotiškas bangavimas – tarsi plauktumei laivu ar vaikščiotumei audinio klostėmis, tarsi esi išmetamas į vieną ir į kitą krantą. Gyvenimas vingiuoja.

Ir aš pati kurdama jaučiausi esanti istorijos vandenyne (šypsosi). Parodoje gausu man anksčiau nežinomos informacijos, kuri užkoduoja tiek politinę, tiek moterišką stiprybę. Ir pajutau, kad tą istoriją vis dar galima interpretuoti begale būdų.

Svarstant apie parodos architektūrą, galvoje kildavo nebūtinai fiziniai, o veikiau simboliniai vaizdiniai. Vienas jų – Mobiuso juosta, kurią perkirpus ji ilgėja, o perkirpus vėl, ilgėja iš naujo. Įsivaizdavau, kad tokį efektą galėtų turėti ir paroda: kad ji bus dar vienas „istorijos perkirpimas“, kad vėl bus galima žinomus pasakojimus praplėsti, interpretuoti kitaip.

Parodos tema – dvi skirtingos moterys: karalienės Barbora Radvilaitė ir Kotryna Jogailaitė. Kaip sprendei konceptualinį dviejų gyvenimų skirtumą? Man regis, kad būta pokalbių apie tai, jog žmogus, apsilankantis parodoje, turi pajausti tai ne tik tekstuose, bet ir architektūroje.

Paroda prasideda dviem karalienių portretais, sukurtais panaudojant dirbtinį intelektą (autorius – Tomašas Kadevičius). Jie perteikia skirtingus jų charakterio bruožus ir kviečia lankytoją į pasakojimą, kuris iš pradžių koncentruojasi į karalienių viešąjį įvaizdį: socialinį sluoksnį, šeimyninę aplinką, rūmų gyvenimą, politinę tinklaveiką per medžioklę. Vėliau paroda pasakoja intymesnes istorijas – čia atsiskleidžia asmeninės karalienių gyvenimo istorijos, jų vaikystė, pomėgiai, santykiai, sveikatos iššūkiai, sudėtingas kelias link karūnavimo. Šią dalį norėjosi kurti teatrališkiau. Joje daugiau erdvinės įtampos, kurioje lankytojas gali pats pasijusti eksponatu, o tai, ką laikome eksponatais, „plaukioja“ tarsi laisvoje erdvėje už sienos. Kai pasakojimas pasisuka link susiformavusių mitų apie karalienes, vėl grįžtama į pasakojimą per žvilgsnį iš šalies.

Buvo pamąstymų griežčiau atskirti dviejų istorinių asmenybių pasakojimus, tačiau suvokiant, kad abi karalienės buvo amžininkės, įdomu gretinti jų gyvenimų panašumus ir lyginti skirtumus paraleliai pateikiant informaciją pagal tam tikras potemes.

Man buvo svarbu, kad lankytojas nebūtų įpareigotas skaityti istoriją chronologiškai ir laikytis tikslios parodos pradžios ir pabaigos. Tad parodą galima pradėti skaityti ir nuo karalienių gimimo, ir nuo tos erdvės, kurioje eksponuojami šiuolaikinių spektaklių – daugiausia susijusių su Barbora Radvilaite – kostiumai, t.y. patirti karalienių istorijas nuo dabarties link praeities. Skirtingas istorinių linijų skaitymas kviečia refleksijai, padeda konstruoti arba dekonstruoti kultūrinius ir istorinius mitus.

Koks tavo pačios sprendimas šioje parodoje tau labiausiai patinka?

Manau – spalvos ir tai, kaip jos „aktyvuoja“ skirtingas erdves ir eksponatus, bei tai, kaip parodoje pavyko integruoti tekstus, ypač – ilgesnius.

Kita svarbi mintis, kurią pavyko įgyvendinti, yra aiški skirtis tarp originalių eksponatų ir reprodukcijų, padedančių iliustruoti svarbius įvykius ar aspektus. Visa, kas parodoje balta, turi baltą spaudos briauną ar nugarėlę, neapsimetinėja ir nesistengia imituoti, o labai aiškiai komunikuoja lankytojui, kad tai svarbus, tačiau atkurtas turinys. Dažnu atveju parodoje juos galima liesti, kilnoti, lankstyti ar į juos įlipti.

Spalvų paletę rinkote su parodos grafikos dizaineriu Roku Sutkaičiu. Kaip atrodė šis procesas?

Dialogą pradėjome nuo intuityviai mano pasiūlytų 4 spalvų. Jos buvo gal kiek gilesnės nei galiausiai pasirinktos – vyšninė, violetinė, ruda, tamsiai žalia. Džiaugiuosi, kad Rokas neišsigando spalvų gausos, o priešingai – pasiūlė dar drąsiau ieškoti kontrastuojančių atspalvių ir tonų. Tada nėriau į Sanzo Wada „Dictionary of Colour Combinations“ (liet. ‘Spalvų derinių žodynas’) ir pasiūliau keletą alternatyvių palečių. Rokas nuėjo kitu keliu – tyrinėjo parodoje aptariamo laikmečio gobelenus bei tapybą. Iš šių kūrinių „nusirinko“ panašias spalvas ir galiausiai sudarė spalvinę gamą, kuri tiktų parodos grafiniam dizainui ir architektūrai. Tiesa, kartais yra nenuspėjama, kaip skirtingai gali atrodyti tos pačios spalvos dažai, atspausdinti ant skirtingų paviršių ir medijų. Man asmeniškai patiko nenuspėjamumas – todėl džiaugiuosi ir kiek netikėtu rezultatu.

Viena iš erdvių parodoje yra kiek šviesesnė – toje dalyje pasakojama apie karalienių auklėjimą, vaikystę, buitį, maistą. Ar tam yra koks nors paaiškinimas? Galbūt tai susiję su vaikystės laikotarpio emociniu šviesumu?

Galiu labai paprastai pasakyti – ten labai daug eksponatų (juokiasi) ir jie reikalauja apšvietimo. Būtent tai labai pašviesina erdvę. Jeigu būtų buvę tik trečdalis eksponatų arba jie būtų apšvieti integruotomis lempomis arčiau pačių eksponatų, – ji galėjo atrodyti pritemusi panašiai kaip pirmoji salė, kurioje kalbame apie karalienių šeimas ar medžioklę kaip tinklaveiką.

Niekada nebūčiau pagalvojusi! Minėjai ir šviesas. Parodoje dirbote su šviesos dailininku Viliumi Vilučiu. Koks buvo šis procesas?

Prieš įrengiant tikras ekspozicines pertvaras, visą būsimą parodos erdvę pažymėjau ant žemės ištemptais siūlais, kad bet kuriam atėjusiam kolegai galėčiau pasakoti, kaip judės lankytojas, kur jis žiūrės, kur norėtųsi sustoti, kur eksponatai bus pačioje erdvėje, kur už stiklų, kaip skirtingi praėjimų pločiai veiks atmosferą… Iš pat pradžių kelis kartus susitikę su Viliumi kalbėjomės apie parodos turinį ir tai, kokia nuotaika turėtų lydėti kiekvieną iš ekspozicinių salių, apie originalo ir reprodukcijos apšvietimo skirtumus, kitus svarbius akcentus. Pavyzdžiui, parodos pradžioje norėjosi labiau muziejinės atmosferos, reikėjo ir jautresnio apšvietimo, nes eksponuojamas didžiulis gobelenas, o štai persikeliant į šiuolaikinius laikus – modernesnio šaltesnio apšvietimo. Vilius – nuostabus menininkas, jis pilnas netikėtumų ir gyvybės, malonu su juo dirbti, galvoti, persigalvoti, išjausti.

Gal galėtumei papasakoti apie savo kriterijus renkantis, su kokiomis parodomis dirbti (be praktinių aspektų, kurie irgi, žinoma, svarbūs)?

Terminai, erdvė, kuratoriai – labai svarbūs aspektai, užkoduojantys būsimos parodos krūvį, bet mane turi dominti ar intriguoti ir pati parodos tema. Ji nebūtinai turi būti ta, apie kurią kažką nusimanau, gal net priešingai – ta, apie kurią norėčiau sužinoti daugiau. Šios parodos atžvilgiu man tikrai buvo svarbus moterų istorijos tyrinėjimo aspektas.

Manau, kad labai svarbu tikėti parodos žinute ar turiniu ir rasti ryšį su kitais komandos nariais – juk kiekvienas jų svariai prisideda prie to, kokia paroda bus ir kaip vyks jos kūrybos procesas.

Esi sakiusi, kad parodų architektūra – netikėtai tavo gyvenime atsiradusi sritis. Kaip taip įvyko? Kas tave sudomino šiame procese? Tavo pirminė profesinė sritis – kraštovaizdžio architektūra.

Savo galvoje taip stipriai nesupriešinu kraštovaizdžio ir parodų architektūros sričių. Abi kūrybos rūšys yra a la base apie erdvę, o ypač apie tai, kaip ją patiria žmogus dermėje su kitais erdvės dalyviais. Abiejose srityse galvoji apie kuriamus vizualinius ryšius žmogaus akių lygyje, skirtingas judėjimo trajektorijas ir tempus, vietas sustoti, susitikti, išsiskirti, nurimti ir panašiai – realiai kuri erdvės choreografiją ir aplinkybes skirtingiems poreikiams ir patirtims. Ir jei kuriant kraštovaizdžio erdves, be kitų aspektų reikia sumaniai kurti geras sąlygas gyvajai gamtai, tai galvojant apie parodos architektūrą, irgi svarbu galvoti ne tik apie tai, kaip jausis lankytojas, bet ir kaip jausis paveikslas, rankraštis, moneta ar koks nors kitokio tipo eksponatas.

Darbas su parodomis ir jų turiniu mane sutelkia maksimaliai, bet pati save laikau „prastoka“ parodų lankytoja – mane vargina ilgi tekstai, erzina šviesų kontrastai, visada norisi prisėsti ir pasėdėti, o kartais net prigulti, nebūtinai noriu apžiūrėti parodas ištisai, kartais mieliau sugrįžtu į ankstesnes dalis, labai selektyviai renkuosi skaitomą ar klausomą informaciją, kartais nesusivaldau ir pataisau kreivai kabantį kūrinį… Siaubas. Dirbdama su motyvuota parodų rengimo komanda, stengiuosi jiems priminti ir apie tokių lankytojų egzistavimą (šypsosi). Tad pati stengiuosi pasiūlyti sprendimus, kurie būtų kuo įtraukesni, parodos naratyvą erdvėje dėlioti taip, kad atsirastų erdvių, kurios leistų pailsėti, kurios stimuliuotų vis kitas jusles, būtų prieinamos ne tik uoliausiems, bet ir labiau užsisvajojusiems lankytojams.

Kita vertus, visi informaciją priimame skirtingai, asociatyviai. Manau, kad nesistengiant visko suprasti ir perskaityti, o organiškai, autentiškai keliaujant parodos kuriamais naratyvais, galima atrasti daug įdomių dalykų. Tiesą sakant, nieko tokio, jei kam nors bus nuobodu, o kitam – žiauriai įdomu. Juk ir žmogaus nuotaika keičiasi: vieną dieną gali niekas nedžiuginti, o kitą galime būti labai atviri naujai informacijai ir patyrimams.

Kuriant parodų architektūrą svarstoma ir apie skirtingus lankytojų poreikius. Juk yra visokių lankytojų: norinčių daug skaityti, norinčių ilsėtis, norinčių patirti. Matyt irgi yra iššūkis atsižvelgti į visus potencialius lankytojus?

Prie jau išvardytų lankytojų tipų pridėčiau dar ir tai, kad dabar atsiranda tendencija parodas pritaikyti vaikams ir įvairių mobilumų žmonėms. Nuolat bandome, klystame ir mokomės, kaip tai padaryti. Gaila, kad muziejai vis dar neturi pakankamai finansų, kad galėtų surengti vien neregiams ir silpnaregiams pritaikytas parodas, – tai kainuoja labai daug. Tačiau LNM parodoje „Karalienė, karalystė ir jausmai“ gausu vietų, kurios patrauklios įvairiems lankytojams, nes galima jas liesti, įlipti, pajausti, išgirsti, net – uostyti. Visą parodą galima aplankyti ir su audiogidu. Na, o šalia parodos įrengta ir edukacinė erdvė vaikams, kuri kviečia įsijausti į karalienių gyvenimą kitaip.

Paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) atvira lankytojams iki 2026 m. sausio 4 dienos.