Archeologijos vakarų MARIJOS GIMBUTIENĖS SKAITYMŲ XXI programa: spausti čia.

Virginija Ostašenkovienė (Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis; Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)
Lieporiai IV–VIII amžiuje: vienos bendruomenės gyvensenos modelis

Šiaulių miesto pietiniame pakraštyje įsikūrę Lieporiai mokslinėje literatūroje žinomi kaip Lieporių archeologinis kompleksas, kurį sudaro kapinynas, dvi gyvenvietės ir geležies gavybos vieta. Visas kompleksas datuojamas IV–VIII a. Tokių vietovių Lietuvoje nėra daug, o taip išsamiai tyrinėta tik ši. Kompleksas išskirtinis tuo, jog gyvenvietėje nuodugniai buvo ištirta geležies lydymo vieta, kuriai daugiausia dėmesio skyrė jos atradėja dr. Birutė Salatkienė. Tuo tarpu geležies gamintojų paliktas kapinynas, kurio tyrimais 1987 m. (pirmoji tyrinėtoja dr. Ilona Vaškevičiūtė, o nuo 1990 m. – dr. Birutė Salatkienė) ir pradėtas šios archeologinės vietovės pažinimas, liko tarsi antrame plane.

Per trejus archeologinių tyrimų metus Lieporių kapinyne ištirti 96 kapai, surinkti 472 radiniai, kurie leido apibūdinti šios vietos laidosenos ypatybes, palyginti su arčiausiai esančiais žemaičių ir žiemgalių laidojimo paminklais ir pamėginti atskleisti Lieporių bendruomenės gyvensenos bruožus, jos socialinius ryšius, vidinę organizaciją ir pasaulėžiūrą. Pačiame kapinyno centre rasta apeigų vieta su stulpavietėmis ir židiniais suteikė galimybę pažvelgti į šios bendruomenės narių santykį su mirusiaisiais.

Dr. Šarūnė Valotkienė (Lietuvos nacionalinis muziejus)
Vieno kapinyno istorija: šukos iš Šereitlaukio (Pagėgių sav.)

Šukos – itin retas radinys kapuose. Vienos iš seniausių rastos dviejuose degintiniuose VI a. Šereitlaukio (Pagėgių sav.) kapinyno kapuose. Kape nr. 9, kuriame buvo palaidoti du mirusieji – vyras ir moteris, tarp apdegusių ir apsilydžiusių įkapių rasti dviejų raginių šukų fragmentai. Moters kape nr. 11 taip pat rasti šukų fragmentai ir kitų kaulinių / raginių dirbinių detalės. Be šių atvejų, yra žinoma vos keletas panašaus laikotarpio šukų ir jų fragmentų iš kitų Lietuvos vietų.

Šereitlaukio kapinyno šukos yra pagrindinis šio pranešimo objektas, tačiau kartu apžvelgiamas šukų dėjimo paprotys ir platesniame areale. Tokia prieiga pasirinkta neatsitiktinai. XX a. archeologinėje literatūroje minima, kad šukos buvo būdinga skalvių moterų įkapė. Pranešime siekiama patikrinti šį teiginį ir išsiaiškinti, ar šis paprotys nebuvo paplitęs plačiau – teritorijos ir laiko atžvilgiu. Taip pat analizuojama šukų padėtis kapuose, jų sąsajos su mirusiojo lytimi, amžiumi ir galima simbolinė paskirtis. Trumpai aptariama to meto raginių šukų gamybos technologija ir puošyba.

Kur? Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo salėje (Arsenalo g. 3, Vilnius).

Kada? Vasario 29 d. (ketvirtadienį) 18 val.

Stebėkite vietoje arba tiesiogiai Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube paskyroje.

Renginys nemokamas!