Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje „Nuo titnago iki parako“ Jūsų laukia iš daugybės mažų istorijų susidėsiantis pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.

Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.

Atnaujinta ekspozicija pakvies lankytojus į kelionę šios ilgos istorijos punktyrais, kur bus galima išvysti Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniams priklausančius ir iki šiol neeksponuotus autentiškus ginklus. Šis pasakojimas, neatsitiktinai įkurdintas bastėjos, XVII amžiaus Vilniaus gynybinių įtvirtinimų forposto, požemiuose, pratęsia iki šiol čia pasakotą miesto gynybos istoriją.

Mažųjų Bastėjos lankytojų laukia piešimas akmens amžiaus metodais, koklių su riteriais spalvinimas, galimybė išsirinkti reikiamas medžiagas patrankų užtaisymui ir taip tapti mažuoju artileristu bei daugiau staigmenų.

Atnaujintos ekspozicijos autoriai ir sumanytojai – Asta Daunoravičienė, Gytis Grižas ir Valdas Steponaitis, parodos dailininkas Eimantas Ludavičius, dizainerė Jurga Karosaitė.