Apie muziejų
Istorija
Lietuvos nacionalinis muziejus – vienas pirmųjų viešų muziejų Lietuvoje. Šiandien jis saugo daugiau nei pusantro milijono eksponatų ir vienija dvylika padalinių. Vilniaus pilių ir buvusios karinės tvirtovės pastatuose – Pilininko name, Gedimino pilies bokšte, Senajame ir Naujajame arsenaluose, Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje – lankytojai supažindinami su ikimodernios Lietuvos istorijos tarpsniais. Kituose muziejaus padaliniuose – Istorijų namuose, Buvusioje areštinėje, Signatarų namuose, Kazio Varnelio namuose-muziejuje – pristatomas naujųjų laikų Lietuvos istorijos naratyvas, o Jono Basanavičiaus gimtinėje, Vinco Kudirkos muziejuje ir Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje pasakojama nacionalinio atgimimo istorija.
Paties muziejaus istorija – tai neatskiriama visos Lietuvos muziejininkystės raidos dalis, savo ištakomis siekianti 1855 metus, kai aktyvaus krašto praeities tyrėjo ir puoselėtojo Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu bei jo sukauptų rinkinių pagrindu buvo įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Vilniaus senienų muziejus. Muziejus visuomenei duris atvėrė 1856 metais uždaryto Vilniaus universiteto patalpose, ir nors buvo kontroliuojamas Rusijos carinės administracijos, tuomet valdžiusios Lietuvą, jis veikė kaip visuomeninė institucija, bendram moksliniam ir švietėjiškam darbui telkusi krašto inteligentiją ir bajoriją, kaupusi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės istorijos paveldą.
Deja, po 1863–1864 metų sukilimo ypač sustiprėjus rusifikacijai, jo veikla nutrūko. Muziejus buvo reorganizuotas ir suvalstybintas, o didžioji jo lituanistinių rinkinių dalis išvežta į Maskvą. Likusių rinkinių pagrindu prie Vilniaus viešosios bibliotekos buvo suformuotas naujas, vadinamasis rusiškasis Senienų muziejus, veikęs 1867–1915 metais. Muziejus, netekęs vertingiausių eksponatų, tapęs bibliotekos padaliniu, prarado ir iki tol turėtą reikšmę kultūriniame Lietuvos gyvenime.
1918–1919 metais vienas iškiliausių tautinio judėjimo lyderių Jonas Basanavičius Vilniaus senienų muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu ėmėsi kurti Istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau Lenkijai okupavus Vilnių šis darbas buvo nutrauktas ir liko neįgyvendintas. Tarpukariu Vilniuje veikė tik pavienių draugijų muziejai.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1941 metais Vilniuje buvo įkurti Etnografijos ir Istorijos muziejai, bet tik po Antrojo pasaulinio karo pradėtas aktyvesnis muziejinis darbas. 1952 metais muziejininko ir kultūros istoriko Vinco Žilėno pastangomis, sutelkus Vilniaus senienų muziejaus bei tarpukario Vilniuje veikusių mokslo draugijų rinkinius, buvo įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus. Pradėtas sistemingas lituanistinių rinkinių kaupimas, tyrimai ir populiarinimas. 1968 metais Naujajame arsenale atidaryta nuolatinė Lietuvos istorijos ekspozicija tapo pirmąja Vilniuje po daugiau kaip šimto metų nuo Vilniaus senienų muziejaus uždarymo.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vadovaujant muziejaus direktorei Birutei Kulnytei buvo suformuotos pagrindinės Lietuvos valstybingumą ir tautos istoriją reprezentuojančios kolekcijos. 1992 metais muziejus buvo pervadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius muziejus kryptingai kūrėsi Vilniaus pilių ir buvusios karinės tvirtovės pastatuose, kur dabar įrengtos pagrindinės Lietuvos archeologijos, istorijos ir etninės kultūros paveldo ekspozicijos ir saugyklos.
Muziejui vadovaujant dr. Rūtai Kačkutei, lankytojams buvo atverti dar trys ekspoziciniai padaliniai: 2019 metais – XIX amžiuje buvusi politinių kalinių areštinė, 2021 metais – Istorijų namai, kur įkurtos modernios saugyklos-ekspozicijos ir rengiamos keičiamos parodos, skirtos Lietuvos ir pasaulio istorijai aktualizuoti, o 2024 metais – XV amžiuje – XVI amžiaus pirmoje pusėje Žemutinės pilies teritorijoje statytas Pilininko namas, kuriame įrengta nuolatinė ekspozicija, supažindinanti su svarbiausiais Lietuvos istorijos reiškiniais ir įvykiais.
