Prasidėjus COVID-19 pandemijai ir paskelbus pasaulinį karantiną, daugumos vieninteliu išsigelbėjimu tapo vaizduotė ir fantazija. Tad kas dvejus metus Klermone-Ferane (Prancūzija) vykstantis Tarptautinis ekstraordinarios tekstilės festivalis (FITE) menininkams pasiūlė įsivaizduoti – kitokį pasaulį, reflektuoti ne tik dabartį, bet ir ateitį, klausti, ar menas gali pakeisti pasaulį, sukilti prieš abejingumą ir rezignaciją, viltį paversti revoliucija, gerumą – politiniu veiksmu. Taip gimė paroda „IMAGINE!“, kuri birželio 7 dieną atkeliauja į Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namus.

Kas dvejus metus vykstantis festivalis pasirenka šalį partnerę – ja šįkart tapo Lietuva. O kad ši paroda būtų surengta ir mūsų šalyje, Lietuvos nacionalinis muziejus bendradarbiavo su Vilniaus dailės akademija ir taip dar kartą įrodė, kad bendrumas padeda pasiekti puikių rezultatų.

Tekstilė kaip būdas susikalbėti

„Kai dabartiniame pasaulyje vyrauja chaosas ir antagonizmas, tokie tarptautiniai projektai tampa itin aktualūs, suteikiantys viltį, kad menas ir kultūra apskritai gali padėti sugyventi, per vaizdus išmokyti susikalbėti, išdrįsti pasvajoti ne apie distopinę, o apie utopinę ateitį. Svarbu ir tai, kad šiuolaikiniai menininkai padeda muziejams atnaujinti tradiciją, permąstyti ją, pažiūrėti naujai, o greta šiuolaikinių tekstilės kūrinių eksponatai iš Bargoino tekstilės ir archeologijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių siūlo atrasti sąsajų arba dekonstrukcijų tarp tradicijos ir šiandienos, ieškoti skirtumų ir panašumų tarp skirtingų kultūrų“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Tekstilė – tai ne tik tradiciniai raštai, kadaise įkvėpę ir garsųjį menininką Kazį Varnelį, ne tik dekoratyvinės ar praktiškai naudojamos lovatiesės, staltiesės, audžiamos išskirtinai moterų. Tekstilė gali prabilti, užduoti klausimus, priversti susimąstyti. Pavyzdžiui, menininkas iš Zimbabvės Moffatas Takadiwa savo kūriniams naudoja daiktus, rastus sąvartynuose, nes per juos gali papasakoti savo šalies istoriją. Prancūzų kūrėjas Arnaud Cohenas kadaise ėmėsi gaminti šlepetes iš avies vilnos, galvodamas apie pasaulio pabaigą, o dabar dirba su senais tekstilės dirbiniais, suteikdamas jiems papildomų prasmių. Menininkas iš Brazilijos Gustavo Caboso savo darbais atskleidžia Brazilijos čiabuvių išvietinimo istoriją. Prancūzė Jeanne Vicérial pasakoja, kad žmogaus kūno unikalumas dingo tuomet, kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jis imtas skirstyti į dydžius S, M, L, kad atitiktų tekstilės pramonės standartus. Anot jos, oda tam tikra prasme tapo XXI amžiaus audiniu, dizaineriai – šių laikų chirurgais, o santykis su kūnu ėmė nykti. Nyderlandų menininkė Guda Koster per savo kūrybą tarytum teigia, kad tekstilėje, kaip ir kiekviename žmoguje, slypi paradoksas: tai kartu ir stipri, ir pažeidžiama medija. Pasak jos, ateityje kiekvienas mūsų bus pusiau žmogus, pusiau daiktas.

Tekstilės menas iš Lietuvos

Festivalyje Prancūzijoje šalia kitų šalių menininkų buvo pristatyta net penkiolikos Lietuvos kūrėjų darbai, dauguma jų – Vilniaus dailės akademijos dėstytojos.

„Plati parodos menininkų geografija leidžia pažinti skirtingus kultūrinius kontekstus, skirtingas menines praktikas, akcentuojant žmogaus jausmus kaip kūrybinę ir varomąją visuomenės jėgą. Parodoje gimsta netikėti tarpkultūriniai dialogai, o greta šiuolaikinių atsiradę istoriniai muziejų eksponatai (iš Bargoino ir Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijų) kuria laikui nepavaldžias konceptualias jungtis“, – pasakoja parodos bendrakuratorė, menininkė, VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros vadovė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.

Lietuvai Prancūzijoje atstovavo žinomos šalies menininkės: Jurga Šarapova, Monika Žaltauskaitė-Grašienė-Žaltė, Eglė Ridikaitė, Morta Jonynaitė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Rūta Šipalytė, Eglė Ganda Bogdanienė, Laima Oržekauskienė, Lina Jonikė, menininkių grupė „Baltos kandys“ (Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Julija Vosyliūtė).

Jų kūriniai taip pat kalba apie šiandienos opiausias problemas. Kūrėja Jurga Šarapova įvardija save ne menininke ar autore, o vienu iš parodų objektų. Tekstilė jai – labai nestabili, žmogiška medžiaga, po kuria dažniausiai slepiamės ir kartu bandome parodyti, kas esame. Menininkių grupė „Baltos kandys“ savo kūriniu kritikuoja vartojimą, kelia daiktų ir meno vertės klausimą. O Eglė Ganda Bogdanienė teigia, kad nors šiuolaikinė tekstilė, daugiausia gaminama Azijos šalyse, yra masinė, perteklinė produkcija, kartu ji – erdvė atropoceno epochos problemoms kelti ir spręsti. Tekstilė kūrėjai tampa socialinio aktyvizmo ir protesto priemone.

Taigi, ką reiškia įsivaizduoti per tekstilės kūrinius? Tai ir leisti mintims nukeliauti į nepažinias teritorijas, kur prarandama kontrolė, keliauti vaizduotės nepramintais brūzgynais be jokio tikslo ar orientyrų. Tai ir įsivaizduoti kitas galimybes, reaguoti į dabartines pasaulio problemas. Galiausiai, vaizduotė – tai smalsumas, neleidžiantis užstrigti toje pačioje vietoje, bandymai ieškoti ar bent įsivaizduoti kitokius pasaulio matymo būdus, mėginti suprasti kitas kultūras, nes smalsūs žmonės linkę rūpintis, o ne griauti.

Tarptautinė festivalio paroda „IMAGINE!“ veiks Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje, ir bus atvira lankytojams nuo 2023 m. birželio 8 d. iki spalio 29 d.

Fot. Augustinas Bėkšta, LNM