Šiemet šalyje dešimtimis kartų išaugus migrantų skaičiui, kurių dalis atvyko su mažais vaikais, Lietuvos nacionalinis muziejus, bendradarbiaudamas su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir Pabėgėlių priėmimo centru Naujininkuose, ėmėsi socialinės iniciatyvos: kartą per savaitę muziejaus specialistai mažiesiems organizuoja kultūrinę veiklą. Migrantų vaikai per žaidimus supažindinami su šalies kultūra, ugdomi jų kūrybiniai gebėjimai, rūpinamasi jų emocine būsena.

„Šią iniciatyvą padiktavo sudėtinga migrantų situacija, į kurią muziejus iš karto sureagavo ir įsitraukė, bet tai tik viena iš kelių šiuo metu muziejaus vystomų bendruomeninių veiklų. Pagrindinis jų tikslas – sukurti tvirtą pamatą artimesniam ryšiui su įvairiomis bendruomenėmis ir kurti muziejų kaip vietą, kurioje gera būti visiems“, – sako muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.

Muziejus atsiliepė į Naujininkų pabėgėlių apgyvendinimo stovyklos kreipimąsi, kad padėtų spręsti užimtumo problemą, kuri, bent jau veiklos pradžioje, buvo labai ryški. „Ypatingai trūko veiklos ikimokyklinio amžiaus vaikams ir šeimoms. Pirmosios šeimos, dalyvavusios muziejaus valandėlėje, išėjo su šypsena, o vaikų krūtines papuošė pačių pasigaminti ženkliukai. Žinia apie smagius ir įdomius užsiėmimus greitai pasklido tarp stovyklos gyventojų, ir jie taip pat išreiškė norą dalyvauti muziejaus organizuojamuose renginiuose“, – pasakoja Pabėgėlių priėmimo centro Naujininkų pabėgėlių stovyklos socialinio darbo koordinatorė Jurga Mickienė.

„Per pusantro mėnesio muziejaus rengiamuose užsiėmimuose dalyvavo apie 150 vaikų, kurie šiuo metu kartu su šeimos nariais yra apgyvendinti Pabėgėlių priėmimo centre Naujininkuose ir migrantų stovykloje Medininkuose. Pradžioje nerimą kėlė kalbos barjeras, tačiau mažieji ateidavo ne tik su gera nuotaika, bet ir noriai įsitraukdavo į įvairią veiklą. Kartu kūrėme karpinius, kaukes, gaminome karūnas, darėmės ženkliukus, iš kaladėlių dėliojome Gedimino pilies bokštą“, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus edukacinių projektų vadovė Ieva Luckutė.

Muziejaus specialistų vedamuose užsiėmimuose vienu metu dalyvauja nuo 10 iki 20 vaikų, kai kuriuos lydi ir tėveliai.

„Iš tiesų greit pastebėjom, kad mūsų nerimas, kaip susikalbėsime su mažaisiais, buvo be pagrindo. Susikalbėjome kūno kalba, ženklais, veido mimikomis, žaisdami žaidimus. Po kelių kartų jau išgirdome ir pirmuosius lietuviškus žodžius: ačiū, labas, viso gero“, – sako I. Luckutė.

Muziejaus socialinė iniciatyva neapsiribojo tik neformaliojo ugdymo veiklomis. Artėjant Kalėdoms prie vaikų laisvalaikio prisidėjo ir visa muziejaus bendruomenė: kolektyvo iniciatyva surinkti žaislai ir žaidimai bus perduoti jų neturintiems vaikams.

Kuria ryšius su bendruomenėmis

Socialinė iniciatyva, kurią muziejus įgyvendina su migrantų vaikais, yra ne vienintelė, glaudžiai dirbama su silpnaregių ir neregių, neprigirdinčių ir kurčiųjų bei kitomis bendruomenėmis.

„Lietuvoje mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad negalią turintys asmenys, norėdami dalyvauti muziejų siūlomose veiklose, vis dar susiduria su nemenkais iššūkiais. Stengdamiesi pakeisti esamą situaciją nuo 2021 metų išsikėlėme strateginį tikslą stiprinti ryšius su vietos bendruomenėmis, kurių nariai turi specialiųjų poreikių. Parengėme planą ir nukreipėme jėgas į darbą su trimis grupėmis: regėjimo ir klausos negalią turinčiais lankytojais, taip pat autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais“, – pasakoja muziejaus direktorė R. Kačkutė.

Stengdamasis pagelbėti tėvams, auginantiems vaikus su autizmo spektro sutrikimu, Lietuvos nacionalinis muziejus vienas iš pirmųjų šalyje parengė šešių padalinių socialines istorijas, kurios padės vaikams ir jų tėveliams be baimės išsiruošti į naują ir dar nepažintą erdvę. Socialines istorijas galima rasti čia: nuoroda.

Nuo praeitų metų muziejuje veikia regėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikyta archeologijos paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“, pasakojanti apie akmens amžių. Šioje parodoje pačių įspūdingiausių nuolatinės ekspozicijos eksponatų kopijas galima liesti rankomis, o jų aprašai pateikiami ir Brailio raštu, be to, yra įgarsintos eksponatą prikeliančios istorijos.

„Puikiai suprantame, kad gerų rezultatų galime pasiekti tik dirbdami kartu su bendruomene. Todėl džiaugiamės, kad parengti informaciją Brailio raštu maloniai sutiko Lietuvos aklųjų biblioteka, o žinių, kaip dirbti su šia bendruomene, muziejaus edukatoriai sėmėsi iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos organizuotų mokymų, kuriuos vedė sąjungos kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnė ir jos komanda, – dėkoja muziejaus vadovė R. Kačkutė.

Šiuo metu jau vyksta kūrybinės dirbtuvės, kurias Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro vaikams veda rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ aktorės Eglė Matulytė ir Adelina Skalandytė. Kitų metų pavasarį išvysime vaikų sukurtą mini spektaklį apie Geležinį Vilką. Taip pat kitų metų pradžioje startuos gidas gestų kalba po Senojo arsenalo archeologijos ekspoziciją ir Kazio Varnelio namus-muziejų.

„Muziejus su šiomis iniciatyvomis žengia pirmuosius, bet labai svarbius žingsnius atsiverdamas bendruomenėms su įvairiais poreikiais, mums svarbu, kad mūsų muziejuje gerai jaustųsi ir tos žmonių grupės, kurios nėra gausios ir jų poreikiai dažnai lieka neįvertinti. Esame įsitikinę, kad muziejuose vykdomos veiklos turi būti kuo labiau pritaikytos pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir neužkirsti joms kelio pažinti, dalyvauti, patirti. Ketiname ir toliau sistemingai dirbti šia kryptimi“, – sako muziejaus vadovė R. Kačkutė.