Istorijų namuose veikianti Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Istorija vizgina uodegą“ lankytojus kviečia pažvelgti į šunų istoriją ir jų ryšį su žmonėmis – šiandien mes vis plačiau atrandame terapinę gyvūnų galią. Viena iš parodos dalių tapo savotiška išpažinčių vieta: lankytojai ant lapelių rašė savo baimes ir metė jas į „monstrašunio“ nasrus tikėdamiesi, kad šis simbolinis ritualas padės jas įveikti. Per penkis mėnesius susikaupė šimtai atsakymų – nuo kasdienio nerimo iki netikėtų, giliai viduje slypinčių prisipažinimų.

Ką šie lapeliai atskleidžia apie mūsų visuomenę, baimes ir jų kaitą? Apie tai kalbamės su psichologe, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docente dr. Vita Mikuličiūte.

Ką parodė lankytojų užrašyti ir „monstrašuniui“ patikėti atsakymai – ar labiau dominavo individualios baimės, ar bendresnis, visiems atpažįstamas nerimas?

Išryškėjo dvi grupės. Vieni atsakymai buvo labai tipiniai, tarsi iš vadovėlinės psichologijos – tokie, kokių ir tikėtumeisi. Kiti – visiškai netikėti, keisti, kartais net juokingi ar originalūs. Vis pagalvodavau: ar žmonės sąmoningai stengėsi būti tokie išskirtiniai, ar tiesiog baimių spektras iš tikrųjų yra toks platus? Pavyzdžiui, vienas vaikas prisipažino bijantis, kad jo šuo valgo kitų šunų išmatas. Kitas parašė, jog baiminasi per 2,5 metų neužsidirbti 20 milijonų. Buvo ir tokių labai specifinių baimių, kurios stebina savo netikėtumu.

Ką lankytojų užrašytos baimės atskleidė apie skirtingas amžiaus grupes? Ar iš jų galima „nupiešti“ savotišką vaikystės, paauglystės ar jaunystės baimių žemėlapį?

Nors žmonės nenurodė savo amžiaus, iš rašto ar formuluočių daugiau ar mažiau galima nujausti. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai bijo labai konkrečių dalykų: tamsos, vorų, šunų, gyvačių ar monstrų. Vaikai iki 11–12 metų jau labiau rašo apie su mokykla susijusias baimes: mokytoją, matematiką, namų darbus, plaukimą. Tai vis dar konkretūs dalykai, bet jau susiję su pirmomis socialinėmis patirtimis. Paauglių atsakymuose labiausiai išryškėja socialinio atstūmimo baimė – jie nerimauja, kad neturės draugų, nesukurs sėkmingos ateities. Jaunuoliai bijo neįstoti į universitetą, neišlaikyti egzaminų, kad neras buto, nepavyks finansiškai atsistoti ant kojų. O jau suaugusių lankytojų baimės pereina prie kitų temų – sveikatos, artimųjų gerovės. Viskas atspindi natūralius raidos iššūkius, ir tai buvo aiškiai matyti atsakymuose.

Šiandienos jaunuoliai formuojasi karo, pandemijos, interneto ir socialinių tinklų fone. Kaip manote, kokį pėdsaką toks informacijos ir įvykių srautas palieka jų baimėse ir savijautoje?

Manau, kad labiausiai jaunąją kartą šiandien veikia ne tiek pavieniai įvykiai, kiek milžiniškas informacijos srautas. Diskutavome su kolegomis, kiek pandemija turėjo poveikio – nusprendėme, kad gal net ne taip stipriai, kaip iš pradžių atrodė. Žmonės gana greitai grįžo į savo vėžes. Tuomet kodėl visgi tikrai matosi, kad jauni žmonės, kurie augo prie kompiuterių, bijo bendrauti, pasisakyti? Manyčiau, kad jie tiesiog yra pervargę nuo žinių, informacijos kiekio, taip pat neturi diskusinių įgūdžių. Mokykloje labiau akcentuojamos žinios, bet ne mokymasis diskutuoti ar išreikšti save, todėl natūraliai trūksta bendravimo įgūdžių. Ir tai, man atrodo, yra vienas svarbiausių iššūkių šiai kartai.

Ar buvo baimių, kurios išsiskyrė savo netikėtumu ar neįprastumu?

Nustebino nedidelė, bet aiškiai matoma grupė žmonių, kurie rašė, kad bijo ne konkrečių dalykų, o pačių emocijų: pykčio, liūdesio, net pačios baimės. Psichologijoje laikomasi principo, kad visos emocijos yra tinkamos, tad tokie atsakymai iš pradžių atrodo keisti. Iš tiesų emocijų skalėje dominuoja neigiamos emocijos: liūdesys, pyktis, baimė, pasibjaurėjimas, panieka. Teigiamų yra vos kelios – iš esmės tik džiaugsmas ir nuostaba. O jei žmonės nenori jausti neigiamų emocijų, kyla klausimas: kaip tada apskritai gali patirti džiaugsmą? Juk jis tampa prasmingas tik dėl kontrasto su baime, liūdesiu ar pykčiu.

Kaip paaiškinti tokių baimių, nukreiptų į pačias emocijas, atsiradimą?

Manau, kad tai rodo du dalykus. Pirmiausia – emocinio raštingumo stoką. Žmonės dažnai nenori priimti savo neigiamų emocijų, tarsi jos būtų kažkas netinkamo. Antra – šiuolaikinio pasaulio spaudimą nuolat būti laimingiems. Socialiniuose tinkluose visi demonstruoja tobulą, džiaugsmingą gyvenimą, ir kyla įspūdis, kad taip turėtų atrodyti visų kasdienybė. Bet iš tiesų neigiamos emocijos yra neišvengiama gyvenimo dalis, jos sudaro didelę mūsų patirčių dalį ir turi svarbią funkciją. Jeigu jos būtų nereikalingos, jos tiesiog būtų išnykusios evoliucijos eigoje. Baimė, pyktis ar liūdesys mums signalizuoja, kad kažkas ne taip, kad reikia keisti situaciją, jos suteikia atsparumo. O jei žmogus bijo pačių emocijų, jis lieka gyventi amžiname strese ir įtampoje, nes neišvengiamai jas patirs, net jei labai to nenorės.

Ar žmonių baimės daugiau atspindi dabartinės visuomenės pokyčius?

Žmonių baimės kinta tik iš dalies. Yra tokių, kurios evoliuciškai paaiškinamos – mes genetiškai linkę bijoti dalykų, kurie ilgą laiką reiškė pavojų. Pavyzdžiui, tamsa, nes joje slypėjo grėsmės, arba vorai, gyvatės, vilkai, aukštis. Tai klasikinės baimės, kurios išlieka iki šiol, net jei realiai mus jos jau ne taip veikia. Bet kartu atsiranda ir naujų, labiau susijusių su šiuolaikiniu gyvenimu. Lankytojų užrašuose pasitaikė visai netikėtų pavyzdžių: baimė kvailų robotų, avarijų, klounų-marionečių, net indaplovės durų ar pagrobimo, labai justi ir geopolitinės situacijos, karo baimė. Visa tai atspindi tai, kas mus supa dabar. Tad galima sakyti, kad dalis baimių – amžinos, bet dalis atsiranda kartu su nauju laikmečiu.

Kaip tėvams rasti pusiausvyrą: kiek saugoti vaiką nuo baimę keliančios informacijos, o kiek leisti jam susidurti su realiomis patirtimis?

Vaikai labai lengvai perima tėvų baimes, todėl man atrodo svarbiausia, kad tėvai patys rodytų gerą pavyzdį. Jie turėtų diegti vaikams saugumo jausmą, o ne kurti aplink juos grėsmingo pasaulio atmosferą. Kita vertus, nereikia ir persistengti – slėpti ar neigti problemų. Tai nėra lengva, bet principas paprastas: norėdamas padėti vaikui, pirmiausia turi padėti sau. Jei tėvai patys nemoka tvarkytis su savo baimėmis ir nesikreipia pagalbos, vaikas tą labai greitai perima. Būna, kad tėvai atveda vaiką pas psichologą (-ę) ir sako: „Jis bijo.“ Bet iš tiesų dažnai baimė ateina iš jų pačių baimių. Jeigu jie patys nieko dėl to nedaro, su vaiku taip pat tampa labai sunku dirbti.

Ši parodos dalis tapo tarsi išpažinčių vieta ir sulaukė didelio lankytojų įsitraukimo. Ar tai rodo, kad šiandien žmonės drąsiau kalba apie savo baimes nei ankstesnės kartos?

Tai tikrai geras klausimas. Iš vienos pusės atrodo, kad žmonės šiandien drąsiau kalba apie savo baimes ir sunkumus – apie juos girdime viešai, daugiau diskutuojame, atsiranda galimybių kreiptis pagalbos. Bet čia slypi ir paradoksas. Neseniai vienoje raidos psichologijos konferencijoje buvo pristatytas tyrimas, parodęs, kad nors Vakarų šalyse psichologinės pagalbos prieinamumas auga, prevencija gerėja, kartu daugėja ir psichikos sutrikimų diagnozių. Galima sakyti, kad kuo daugiau apie tai kalbama, tuo labiau žmonės koncentruojasi į savo sunkumus ir juos išryškina. Tai nereiškia, kad jie kažką išsigalvoja, bet tiesiog labai daug dėmesio nukreipiama į tai.

O gal tiesiog pagaliau pradedame matyti ir įvardyti tai, kas visada egzistavo?

Čia yra abi pusės. Viena vertus, kai apie psichikos sutrikimus ar sunkumus kalbama daugiau, žmonėms tampa lengviau atsiverti. Atvirumas skatina atvirumą – kas nors pasako, kad serga depresija, ir tai padrąsina kitus pasidalyti savo patirtimis. Tas pats buvo su „Me Too“ judėjimu – vieno žmogaus atsiskleidimas paskatino daugelį kitų kalbėti, ir nuo to jiems palengvėjo. Kita vertus, praktikoje matome ir kitą reiškinį: kai kurie žmonės savo nedidelius sunkumus pradeda pritempti prie rimtesnių diagnozių vien todėl, kad apie tai daug kalbama. Tokiu atveju jų problemos realybėje nebūtinai tokios didelės, bet susikoncentravus tik į jas atrodo, kad tai – didžiulė tragedija. Tad atsakymas nėra vienareikšmis: atvirumas padeda, bet kartu gali sustiprinti susitelkimą į pačią problemą.

Ar turite konkrečių pavyzdžių, kada kalbėjimas apie psichikos sutrikimus ar baimes virsta labiau problema?

Esu turėjusi pacientę, kuri save pristatinėjo taip, tarsi turėtų bipolinį sutrikimą, nors nei man, nei jos psichiatrei taip neatrodė. Vėliau paaiškėjo, kad ji žiūrėjo serialą „Euforija“, kuriame šis sutrikimas pavaizduotas labai romantizuotai. Kitas pavyzdys – vadinamasis Verterio efektas, kai žiniasklaida dramatiškai nušviečia žinomo žmogaus savižudybę, o po to fiksuojama daugiau tokių atvejų. Todėl žurnalistams rekomenduojama kalbėti kuo santūriau. Tai aiškiai parodo, kad riba tarp normalizavimo ir romantizavimo labai slidi, o atsakomybė kalbant apie tokius dalykus – milžiniška.

Jei parodos lankytojai savo baimes jau užrašė ir „atidavė“ „monstrašuniui“, ką dar jie galėtų padaryti, kad su jomis susidraugautų?

Man atrodo, kad visi žmonės turi baimių, ir tai yra visiškai normalu, kol jos netrukdo gyventi. Vienas iš svarbiausių dalykų – pripažinti savo baimę. Dažna klaida yra vengimas. Kai žmogus vengia to, kas jį gąsdina, jis niekada nepatiria teigiamos patirties, kuri galėtų tą baimę sumažinti. Tai ypač matyti dirbant su vaikais – pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo mokytojo ar mokyklos ir nustoja į ją eiti, ta baimė tik stiprėja. Bet jei jis nueina ir pamato, kad ne viskas taip baisu, neigiama patirtis gali būti pakeista teigiama.

Kaip Jums atrodo pats šios parodos rengėjų sprendimas – užrašyti savo baimes ir atiduoti jas „monstrašuniui“? Ar toks žaidybinis ritualas gali tapti rimtesnio pokalbio apie žmogaus vidinius išgyvenimus pradžia?

Man atrodo, kad šis sumanymas vertingas vien jau dėl to, kad suteikia progą sustoti ir pagalvoti apie savo baimę. Tai savaime turi terapinį poveikį. Kai kuriems padeda ir pats ritualas – įmeti lapelį į „monstrašunio“ nasrus, ir atrodo, tarsi baimė būtų suvalgyta. Anonimiškumas leidžia atsakyti atviriau, todėl buvo ir labai liūdnų prisipažinimų. Žinoma, ne visiems tai veiks – kai kam gali kilti nusivylimas, jei baimė neišnyks. Tačiau tokios žaidybinės formos psichologijoje naudojamos, ypač dirbant su vaikais, nes per žaidimą lengviau prieinama prie rimtų temų.

Parodoje kalbama apie šunų terapinę naudą. Kaip, Jūsų akimis, bendravimas su augintiniais padeda mažinti nerimą ir įveikti baimes?

Buvimas su gyvūnu labai tiesiogiai veikia mūsų emocijas – glostant šunį ar katę mažėja streso hormono kortizolio kiekis ir išsiskiria oksitocinas, kuris suteikia ramybės ir artumo jausmą. Augintiniai stiprina saugumo pojūtį – vaikai ramiau miega, šalia turėdami šunį, ne taip bijo tamsos ar „monstrų“. Jie taip pat skatina judėti: reikia išeiti pasivaikščioti, pabūti gamtoje, o tai savaime mažina įtampą ir nerimą. Tad šuo gali padėti tiek tiesiogiai – savo buvimu, tiek netiesiogiai – skatindamas sveikesnį gyvenimo būdą.

Pokalbis yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Istorija vizgina uodegą“ dalis. Paroda veikia Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje) iki 2025 metų spalio 26 dienos. Parodos generalinis rėmėjas KIKA.

Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus).