LNM 170: Keliauk, atrask, laimėk!

2025 metais Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia savo 170-ąjį gimtadienį! Šia ypatinga proga kviečiame Jus leistis į interaktyvų nuotykį – didįjį žaidimą-kelionę, kuris apims visus dvylika mūsų muziejaus padalinių.

Kas tai?

„LNM 170: Keliauk, atrask, laimėk!“ – tai unikali galimybė atrasti ypatingus muziejaus eksponatus ir kartu pažinti mūsų krašto istoriją bei kultūrą. Kiekviename muziejaus padalinyje laukia vienas išskirtinis eksponatas, specialiai atrinktas šiai progai. Jūsų užduotis – aplankyti visus padalinius, surinkti eksponatų žymas ir pelnyti šaunių prizų!

Kaip dalyvauti?

    1. Apsilankykite bet kuriame veikiančiame LNM padalinyje ir pasiimkite žaidimo bukletą.
    2. Kiekviename padalinyje suraskite 170-mečiui skirtą eksponatą ekspozicijoje ir savo buklete gaukite apsilankymo žymą muziejaus kasoje.
      Ten, kur žaidimo padalinių eksponatus rasite lauke, reikalingą žymą gausite artimiausio LNM padalinio kasoje: Naujojo arsenalo – Pilininko name, Buvusios areštinės – Istorijų namuose, Signatarų namų žymą gausite šio padalinio kasoje.
    3. Aplankykite visus 12 padalinių, surinkite žymas ir laimėkite specialų LNM prizą!

Kada vyks žaidimas?

Žaidimas-kelionė prasidės 2025 m. kovo 4 d. ir tęsis iki gruodžio 3 d. Tad turėsite beveik visus metus keliauti, atrasti ir smagiai leisti laiką su šeima, draugais ar individualiai!

Kodėl verta dalyvauti?

  • Susipažinsite su unikaliomis Lietuvos istorijos ir kultūros vertybėmis.
  • Atrasite ne tik Vilniuje, bet ir toliau nuo sostinės esančius LNM padalinius.
  • Smagus iššūkis ir galimybė laimėti dovanų!

Prisijunkite prie gimtadienio kelionės ir tapkite mūsų istorijos dalimi!

Laukia smagūs atradimai, nepamirštami įspūdžiai ir daug įdomybių!
Daugiau informacijos apie žaidimą mūsų interneto svetainėje arba apsilankykite artimiausiame mūsų muziejuje.

Žaidime dalyvauja 12 mūsų padalinių:

Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienio vieno eksponato paroda:

Žiedas buvo rastas 2021 m., atkasant pirmąjį namo rūsį, užverstą 18 amžiuje gaisro metu. Jo forma ir dekoras panašūs kaip 16 amžiuje bajorų ir turtingų miestiečių pamėgtų juvelyrinių dirbinių, dekoruotų emaliu ir juodinimu.

Pilininko namas, pastatytas 16 amžiuje, tarnavo keliems tikslams: čia buvo ne tik pilininko būstinė, bet veikė ir pilininko teismas, buvo kanceliarija ir archyvas. Visoms šioms reikmėms buvo reikalingos patalpos. Plečiantis pilininko teismo funkcijoms, daugėjant teismo posėdžių, iškilo dar vienas poreikis – reikėjo turėti atskirą patalpą, kurioje būtų laikomi konfiskuoti daiktai arba testamentu paliktas ir giminių ginčijamas palikimas.

Tarp Pilies jurisdikos gyventojų kildavo įvairių konfliktų. Nagrinėjant bylą į Pilininko namą buvo atnešami brangesni drabužiai, rasti, areštuoti ar pavogti daiktai. Juvelyriniai dirbiniai teismo protokoluose minimi retai, nors Pilies jurisdikoje 17 amžiuje ilgą laiką gyveno auksakaliai Kondratas Fresas ir Mykolas Tšenskis. Istorijų, susijusių su brangiais žiedais, pasitaikydavę: antai 1687 m. į teismą kreipėsi bajoro Jurgio Vladislovo Uhliko sūnus Dominykas dėl dingusio auksinio žiedo su deimantu, kainavusio 100 auksinų.

Renesanso laikais auksiniai, juodinimu puošti žiedai buvo labai mėgstami. Vilniaus auksakalių ceche amatininkas, norėdamas gauti meistro vardą, be kitų egzaminų, turėjo pagaminti žiedą su brangakmeniu.

Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – Vilniaus senienų muziejus, pirmasis viešas muziejus Lietuvoje, sukurtas privačios grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijos pagrindu. Senienų muziejaus 1858 m. eksponatų kataloge, kurį sudarė Adomas Honoris Kirkoras, šis eksponatas įrašytas pirmu numeriu ir įvardytas kaip „Perkūno statulėlė iš Kernavės“. Toks įrašas iškart įaudrina vaizduotę, galima imti manyti, kad tai mitologinis objektas, protėvių dievas Perkūnas, leidžiantis mums geriau pažinti ikikrikščioniškąją lietuvių kultūrą.

Didžiam mūsų nusivylimui, šiandien sunku patikėti šia interpretacija. Dabar jau neabejojame, kad tai praktinės paskirties detalė, veikiausiai šviestuvo dalis. Visgi muziejininkystėje mitologinė objekto prasmė, jo pasakojimas kartais teikia daugiau žinių nei faktinė jo tiesa.

Šis eksponatas labai gerai parodo 19 amžiaus inteligentijos kelią į tautinę savimonę. Jau anuomet buvo žinomos ir kitos šios statulėlės interpretacijos, tačiau viešojoje plačiojoje erdvėje ji buvo aktualizuojama kaip lietuvių dievo Perkūno atvaizdas. Tokios mitologizuotos prasmės buvo kuriamos siekiant formuoti tautos atminties naratyvą, lietuviškąją savastį. Ši Kernavės skulptūrėlė tapo ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros simboliu ir pasididžiavimo ja vaizdiniu, savotišku pagoniškosios Lietuvos prisistatymu.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo padalinys šiuo metu yra rekonstruojamas, tad kviečiame susipažinti su pastato istorija. Muziejus yra įsikūręs Neries ir Vilnios upių santakoje, būtent čia iškilo Vilniaus pilių kompleksas. Į jį pateko ne tik Aukštutinė ir Žemutinė pilys, bet ir Senasis bei Naujasis arsenalai. Pastarasis 16 amžiuje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto privati rezidencija, vadinta Naujosiomis menėmis prie upės, turint galvoje priešais pastato fasadą anuomet tekėjusią Vilnios atšaką.

Valdovo rezidenciją statė architektas Benediktas Sandomierietis, atvykęs iš Krokuvos, apdailą ir interjerus įrengė specialiai samdyti meistrai. Naujųjų rūmų fasadas buvo atsuktas į sodą, kuris driekėsi iki dabartinės Tilto gatvės. Legenda byloja, kad šią prabangią rezidenciją, sodą ir tvenkinius su gulbėmis valdovas Žygimantas Augustas pastatė norėdamas prisimeilinti savo mylimajai, būsimai žmonai, Barborai Radvilaitei. Barborai mirus, rūmai prarado išskirtinės rezidencijos statusą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė 7-ajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.

Verpstę, į kurią žvelgiate, Taujėnų miestelyje (Ukmergės apskr.) nupirko pats Jonas Basanavičius, siekdamas ją išsaugoti ateities kartoms kaip etnografinį eksponatą. Ši verpstė skaičiuoja trečią šimtmetį, manoma, kad ji buvo pagaminta dar 18 amžiaus viduryje. Taigi ji senesnė ir už Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio 170-ąjį gimtadienį šįmet švenčiame ir dalinamės įspūdingiausiais muziejaus fondų eksponatais.

Verpstė iš pradžių priklausė 1907–1940 m. Vilniuje veikusiai Lietuvių mokslo draugijai, kurios įkūrėjas ir buvo J. Basanavičius. Draugija skleidė Lietuvoje mokslo idėjas, rūpinosi švietimo ir kultūros reikalais. Jos reikšmė ypač išaugo lenkams okupavus Vilnių. J. Basanavičius siekė po draugijos stogu sukaupti svarbių kultūros vertybių, turėdamas viltį įsteigti Istorijos ir etnografijos muziejų.

Lietuvos nacionalinis muziejus paveldėjo verpstę perėmęs Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Ji eksponuojama Istorijų namų cokoliniame aukšte, vienoje iš aštuonių salių, kuriose saugomi tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų, šiandien mums pasakojančių apie 18 amžiaus–20 amžiaus pradžios Lietuvos žmonių buitį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Verpstė yra seniausias šio rinkinio eksponatas. Tai tikras Istorijų namų, pristatančių istoriją ne kaip fiksuotą praeitį, o kaip mūsų visų sukurtą ir kuriamą realybę, pasididžiavimas.

Buvo šaltas 1919 m. sausio 1-osios vakaras, kai dešimties savanorių būrys rogėmis atvyko prie Gedimino kalno. Vokiečiai jau buvo pasitraukę iš Vilniaus ir neseniai atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai norėjo pasinaudoti šia galimybe ir iškelti Gedimino pilies bokšte Lietuvos vėliavą. Saulei leidžiantis trys savanoriai pakilo į bokšto viršų ir ant stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Tada pasigirdo trys šūvių salvės ir šūkis: „Lai gyvuoja Lietuva! Valio!“ Deja, bet vėliavai saugoti palikta sargyba budėjo tik iki sausio 5-osios vakaro, nes kitą dieną Vilnių užėmė Raudonoji armija. Rusų kareiviai nuplėšė nuo vėliavos žalią ir geltoną juostas ir paliko ant stiebo karoti tik raudonos spalvos atplaišą.

Vėliau Lietuvos vėliava ant bokšto būdavo tai pakeliama, tai nuleidžiama, priklausomai nuo politinės situacijos. Galiausiai nuo 1988 m. spalio 7 d. ant Gedimino kalno plevėsuojanti vėliava nuleidžiama tik tada, kai yra keičiama. Kasmet sausio 1-ąją, minint Lietuvos vėliavos dieną, čia rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija. Nuo 2005 m. visos vėliavos dovanojamos konkurso metu atrinktoms mokykloms. Minint Lietuvos nacionalinio muziejaus įkūrimo 170 metų sukaktį, Gedimino pilies bokšte eksponuojama 1989 m. ant bokšto plevėsavusi trispalvė.

Balkonai šiame name atsirado tik 19 a. pabaigoje, pastatą įsigijus Štralių šeimai, kuri pagal tuometinio Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą ėmėsi rekonstrukcijos. Būtent šiuo pastato performavimo laikotarpiu, be kitų ryškių jo pokyčių, neorenesansinio stiliaus fasade iš Pilies gatvės pusės buvo įrengti nauji metaliniai balkonai. Pastate buvo 10 butų ir vieną iš jų trečiame aukšte su balkonu nuomojosi Lietuvių draugija nukentėjusiesiems dėl karo šelpti. 1918 m. vasario 16-ąją čia susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Ar jis buvo paskelbtas iš balkono? Tikrai ne. Tuo metu galiojo griežta vokiečių okupacinės valdžios kontrolė ir laisvai skleisti laisvės žinią nebuvo galima.

Tradicija iš Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją sakyti kalbas gimė 1998 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 80-metį. Tai sugalvojo tuometis kultūros ministras rašytojas Saulius Šaltenis, o režisavo Eimantas Nekrošius. 2018 m. minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, balkono
tradiciją papildė ir Nacionalinės emancipacijos dienos judėjimo dalyvės. Jos iš gretimo „Naručio“ viešbučio balkono perskaitė šimtą moterų vardų ir paskelbė Nacionalinio emancipacijos sąjūdžio vasario 17-osios deklaraciją. Nuo 2022 m. iš Signatarų namų balkono kalbos sakomos ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Vasario 17-ąją, Nacionalinės emancipacijos dieną. Nepaisant to, kad balkono tradicija yra išgalvota, pats balkonas išlieka nepriklausomybės simboliu, kasmet sutraukiančiu šimtus žmonių iš naujo pajusti tikros laisvės emociją.

Atidžiai įsižiūrėkite, ką matote? Plytą, statybinę nuolaužą?.. Tai 2024 m. vykdant archeologinius kasinėjimus šalia bastėjos rasti autentiški gynybinės sienos mūro fragmentai. Šis, regis, iš pirmo žvilgsnio kasdienis objektas gali papasakoti įspūdingą Vilniaus gynybinės sienos statybos istoriją!

■ 1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Aleksandras Gardine išleido privilegiją, davusią pradžią Vilniaus gynybinės sienos statybai.

■ Po trijų dienų Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su savo svita ir Vilniaus vyskupu Albertu Taboru apjojo miestą ir nužymėjo sienos perimetrą bei būsimas vartų vietas.

■ Miestas baigtas apjuosti mūru 1522 m. Gynybinės sienos ilgis buvo apie 2,5 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – šiek tiek per metrą.

■ Ilgainiui gynybinė siena turėjo dešimt gynybinių vartų, kelis gynybinius bokštus bei bastioninį fortifikacinį įtvirtinimą, skirtą gynybai naudojant artileriją – bastėją.

■ 1799 m. rugsėjo 10 d. Rusijos imperatorius gynybinę sieną įsakė nugriauti. Iš visos Vilniaus gynybinės sistemos įtvirtinimų išliko tik Aušros vartai ir gynybinės sienos bastėja.

Naujausias Kazio Varnelio namų-muziejaus rinkinio eksponatas – ypatingas Kazio Varnelio suprojektuotas bažnytinės dailės kūrinys – beveik 70 cm aukščio monstrancija, 2024 m. atkeliavusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Įprastai K. Varnelis atpažįstamas kaip oparto meistras, ne taip dažnai pristatomas kaip bažnytinio meno kūrėjas, tad prieš Jūsų akis – bene vienintelis toks darbas Lietuvoje iš Varnelio bažnytinio meno studijos.

Monstrancija – vienas prabangiausių ir puošniausių katalikų liturgijos reikmenų, išstatomas Ostijai pagarbinti. Šioji sukurta 1957 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno koplyčiai Putname (Konektikuto valst., JAV). Visą koplyčios interjerą, menkai pakitusį iki šių dienų, kūrė pats K. Varnelis, bendradarbiaudamas su kitais lietuvių menininkais ir architektais.

Darbas su bažnyčių bendruomenėmis, griežti užsakovų reikalavimai keldavo nemažų iššūkių: dailininkui buvo svarbi novatoriška plastinė raiška, o nusistovėję sakralinės dailės kanonai apibrėžė gana griežtas kūrybinės laisvės ribas. Užsakovas tik iš antro karto patvirtino projektą, o vienuolyno vyresnioji sesuo Aloysa K. Varneliui rašė: „Monstrancija atrodo labai gražiai ant altoriaus, tačiau kunigams ne visai patogu paimti į rankas dėl stambaus koto, kuris pjauna ranką; monstrancija yra sunki, tad tai sukelia šiek tiek nepatogumų.“

Lietuvos nacionalinis muziejus, susigrąžindamas monstranciją į Lietuvą, tęsia svarbią savo misiją – pasirūpinti, kad lietuvių išeivių vardai ir darbai nenukeliautų užmarštin, o taptų atpažįstama ir integralia globaliosios Lietuvos kultūros dalimi.

Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose saugoma daugiau nei 1,5 milijono eksponatų, rinkiniai nuolat pasipildo naujais objektais. Kai kurie jų atkeliavo iš neseniai Vilniuje, muziejaus padalinio Buvusios areštinės teritorijoje vykdytų archeologinių tyrimų.

Vilnius turėjo tris pilis: Žemutinę, Aukštutinę ir Kreivąją, – pastaroji 1390 m. buvo kryžiuočių sudeginta ir niekada neatstatyta. 2024 m. atliekant archeologinius tyrimus aptiktas Kreivosios pilies papilys – tankiai mediniais statiniais užstatyta teritorija. Kasinėjimų metu 2 metrų gylyje buvo rastos 3,5×3,5 m dydžio medinio rentinės konstrukcijos pastato liekanos su plytiniu krosnies pamatu. Šalia šio pastato aptikta ir kitų medinių statinių fragmentų, kurie galėjo funkcionuoti kaip priestatai ar žymėti jau naujus statybų etapus. Kasinėjant rasta įvairių objektų, pasakojančių apie Kreivosios pilies papilio gyventojų kasdienybę. Ypač įdomūs ir svarbūs yra mediniai ar odiniai dirbiniai, kurie šlapioje aplinkoje išlieka beveik nesuirę. Tai 14 amžiui būdingos avalynės dalys, odinio kamuoliuko fragmentas, o tarp medinių dirbinių išsiskiria 13 amžiui–15 amžiaus pradžiai būdinga medinė lazda su buožele. Tokios lazdos yra siejamos su pagoniška kultūra ir religija.

Švęsdamas 170 metų jubiliejų, vienas seniausių Lietuvos muziejų išlieka atviras naujiems istoriniams atradimams ir aktualioms jų interpretacijoms.

Minėdami Lietuvos nacionalinio muziejaus 170 metų gimtadienį, kviečiame įsižiūrėti į šiuolaikišką eksponatą – komiksą apie Joną Šliūpą, kurį sukūrė menininkė Miglė Anušauskaitė. Šis eksponatas puikiai atskleidžia ir J. Šliūpo namų Palangoje dvasią, kur ir tuomet, kai J. Šliūpas čia gyveno eidamas burmistro pareigas, ir dabar, kai veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, yra vertinamos originalios idėjos, kūrybiškumas ir autentiškumas.

Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo pasaulio žmogus, laisvamanis, kovotojas už lietuvybę, įvairialypė asmenybė. Tris dešimtmečius jis gyveno Amerikoje, atkūrus valstybę grįžo į Lietuvą ir visada išliko laisvas, kupinas idėjų žmogus. Dalis jo sumanymų buvo nors ir modernūs, bet priimtini, dalis utopiniai, neatitiko konservatyvios visuomenės lūkesčių ir todėl buvo atmesti, o Jono Šliūpo asmenybė marginalizuojama. 1930 m. persikėlęs į Palangą, ir čia jis siekė įnešti naujovių į miesto ir miestiečių gyvenimą. Komikse autorė paprastai ir aiškiai parodo įvairiapusę šios asmenybės veiklą ir prieštaringumą.

Šiandien Jono Šliūpo namuose, prieš 35 metus tapusiuose Lietuvos nacionalinio muziejaus dalimi, rengiamos parodos, kuria menininkai, keliamos socialinės problemos, kurios kaip anksčiau, taip ir dabar randa šiuose namuose sau erdvę.

Tai fonografas – pirmasis prietaisas, skirtas garso įrašymui ir atkūrimui. 19 amžiuje Thomo Edisono išrastas, to meto žmonėms jis atrodė kaip stebuklas.

Etnografas ir archeologas Eduardas Volteris, per vasaros ekspedicijas keliaudamas po Lietuvą, tokiu prietaisu 1908 m. padarė pirmuosius lietuvių liaudies dainų įrašus. Galbūt šio pavyzdžio įkvėptas, fonografą – gana brangų tais laikais aparatą – įsigijo ir Jonas Basanavičius ir ėmė juo įrašinėti liaudies dainas. Pirmieji įrašai padaryti 1909 m. lapkričio 4 d., viešint pas bičiulį kunigą Motiejų Gustaitį Zagrados dvare Garliavos apylinkėse.

Garsas buvo įrašomas adatėlei reaguojant į garso bangas ir įrėžiant griovelius į vaškinius volelius. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo fonduose dabar saugomi 22 vaškiniai fonografo voleliai, kuriuos J. Basanavičius įrašė 1909–1912 metais. Juose užfiksuota 40 lietuvių liaudies dainų. Beveik šimtą metų apipeliję, suskilinėję vaškiniai voleliai išgulėjo archyvo lentynose.

2006 m. į institutą buvo pakviestas Vienos fonogramų archyvo specialistas Franzas Lechleitneris. Senuosius volelius jis restauravo ir perrašė į skaitmenines laikmenas. Nors didesnės dalies fonografu įrašytų dainų kokybė nėra itin gera, tačiau didžiausia jų vertė – autentiškumas. Šiandien visos J. Basanavičiaus užrašytos dainos yra prieinamos kiekvienam norinčiajam iš arčiau susipažinti su senąja lietuvių dainuojamąja tradicija.

Šiame laikraščių komplekte įrištas ir 1898 metų „Varpo“ šeštas numeris, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas Vinco Kudirkos eilėraštis „Tautiška giesmė“, vėliau tapęs Lietuvos himnu. Eilėraštį V. Kudirka sukūrė gyvendamas Kudirkos Naumiestyje, tuometiniame Vladislavove.

„Varpas“ ėjo spaudos draudimo metais, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Kasmėnesinis literatūros, politikos ir mokslo laikraštis buvo leidžiamas Tilžėje ir slapta gabenamas per sieną į Lietuvą. Šis laikraščio numeris buvo išspausdintas Otto von Mauderodės spaustuvėje. Nelegaliai per Rusijos ir Prūsijos sieną reikėjo pernešti ir rankraščius, kad juos būtų galima paskelbti laikraštyje. Manoma, kad „Tautiškos giesmės“ rankraštį slapta per sieną iš Lietuvos pernešė V. Kudirkos bičiulė Valerija Kraševska arba jos dukra Marija. Moterys buvo inteligentės, kilmingos, todėl muitinės pareigūnai, kurie įprastai kruopščiai krėsdavo visus kertančius sieną, tąkart nedrįso stipriai tikrinti kilmingų moterų.

Slapta iš rankų į rankas ir iš namų į namus keliavusi „Tautiška giesmė“ ilgainiui įsitvirtino kaip lietuvių dvasią žadinantis tekstas, o šis „Varpo“ numeris, kuriame pirmą kartą paskelbtas Lietuvos himnas, tapo istorinis.

Pavartykite Didžiojo LNM 170 žaidimo brošiūrą

Prizai:

Gimtadienio draugai: