Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausančioje Jono Basanavičiaus gimtinėje gruodžio 6 d. iškilmingai apšviestas 2023-iųjų Lietuvos metų medis – laureatu tapo kaštonas, kurį galbūt pasodino pats Jonas Basanavičius. Nors daugeliui Basanavičynė labiau asocijuojasi su Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynu, visgi sodybos istoriją mena ir pasakoja kieme augantis kaštonas. Šiam medžiui atiteko teisė kitais metais atstovauti Lietuvai Europos metų medžio rinkimuose. Po iškilmingo apšvietimo buvo parodytas Rimanto Oičenkos ir Audriaus Antanavičiaus dokumentinis filmas „Ožkabalių ąžuolynas“, skirtas artėjančiam Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno 35-mečiui. Šis autorinis kūrinys papildys Basanavičynėje veikiančią interaktyvią „Kalbančių ąžuolų“ ekspoziciją.

„Jono Basanavičiaus gimtinė ir jos medžiai tapo neatskiriama vienove, skatinančia lankytojus ne tik grožėtis, bet ir susimąstyti apie atsakomybę prieš gamtą, ekosistemai kylančias grėsmes, klimato kaitą, galiausiai per medžius kaip gyvus paminklus pasakoti istoriją. Stengiamės, kad mūsų lankytojai per medžius pažintų ir mūsų pačių šaknis“, – sako Jono Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė.

Medžiai atlaikė ir liudijo žmonijos istoriją

Jono Basanavičiaus gimtinė garsėja ne tik ąžuolais. Šiemet Lietuvos metų medžio konkursą laimėjo jau daugiau nei du šimtus metų ten augantis ir klestintis kaštonas. Jis mena Jono Basanavičiaus ir jo šeimos gyvenimo čia laikus. Amžininkai liudija, jog po juo burdavosi žmonės, norėdami pagerbti patriarchą, išreikšti savo pilietiškumą ir patriotiškumą net tuomet, kai už tai buvo baudžiama.

Jei šis kaštonas prabiltų, papasakotų, kaip ant jo šakų buvo kabinamos trispalvės, tautinės juostos, po juo degamos žvakelės dar tada, kai apie sodybos atstatymą buvo tik nedrąsiai svajojama. Nors sodyboje ir nebeliko autentiškų pastatų, bet išlikęs kaštonas mena senuosius laikus. Tad šis išskirtinis medis tikrai nusipelnė dalyvauti Europos metų medžio rinkimuose, kurie dar 2011-aisiais prasidėjo Čekijoje. Europos medžio konkurso tikslas – atkreipti dėmesį į medžių senolių svarbą gamtos ir kultūros paveldui, o organizatoriai ieško medžių, tapusių neatskiriama bendruomenės dalimi, jos šerdimi. Taigi Basanavičynės kaštonas – tai ne tik medis, tai ir mūsų istorija, mūsų praeities liudininkas, tai ir kultūros paveldas, menantis svarbius tautos gyvavimo tarpsnius.

Kada geriausia sodinti medį?

Dainuojančioji revoliucija prasidėjo 1988-aisiais, ir Lietuva tuomet ne tik dainavo laisvę, bet ir ją sodino. 1989 m. balandžio 1 d. Vilkaviškio rajone esančioje Jono Basanavičiaus gimtinėje oras pasitaikė nekoks žmogui, tačiau puikus sodinti ąžuolams. Tuomet ąžuolyno idėjos autoriai manė, kad pasodinti tokį, kokį planavo, prireiks kone dešimtmečio. Ir buvo nusiteikę žmones prisidėti prie sodinimo kviesti kantriai ir ilgai. Ir niekas nesitikėjo, kad krentant šlapdribai, pučiant žvarbiam vėjui susirinks tiek žmonių, kad per du šeštadienius bus pasodinta virš 5 tūkstančių ąžuoliukų.

2024 m. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas mini 35 metų jubiliejų. Jis įkūnija ne tik istorinius tarpsnius, bet įamžina ir ryžtą, arba, kaip filme sako prof. Vytautas Landsbergis, sukilimą prieš užmarštį ir sunaikinimą, tikslą, kad būtų išsaugota dvasia, kultūra, valia. Šis kultūros paminklas – gyvas svarbiausių šalies istorinių įvykių liudininkas, o artėjant jo 35-mečiui, režisieriai Rimantas Oičenka ir Audrius Antanavičius sukūrė dokumentinį filmą „Ožkabalių ąžuolynas“. Šis autorinis darbas papildys Jono Basanavičiaus gimtinėje veikiančią interaktyvią parodą „Kalbantys ąžuolai“. Filmą bus galima žiūrėti specialiai įrengtoje kino salėje.

Kas žino, gal vieną dieną ir vienas iš šių laisvę menančių ąžuolų taps metų medžiu? Tad neabejingi gamtai, tikintys, kad medis yra neatsiejamas kraštovaizdžio elementas, galintis reprezentuoti Lietuvą Europoje ir didinti jos kaip gamtą gerbiančios šalies įvaizdį, neturėtų pamiršti balsuoti už Basanavičynės kaštoną Europos metų medžio rinkimuose.

Fot. Augustinas Bėkšta, LNM