Archeologijos vakarai // XXII Marijos Gimbutienės skaitymai

Įvairios datos (žr. aprašyme)
18 val.
Senasis arsenalas
Arsenalo g. 3, Vilnius
Renginys
Nemokamai

Lietuvos nacionaliniame muziejuje jau dvidešimt antrą kartą rengiami SKAITYMAI, skirti žymiausiai lietuvių archeologei, Senosios Europos civilizacijos tyrėjai ir archeomitologijos krypties kūrėjai prof. Marijai Gimbutienei (1921–1994). 2025 m. vakarai aprėpia daugelį archeologijos mokslo temų: naujausius archeologinius tyrimus ir atradimus, eksperimentus, laidojimo papročių studijas ir Lietuvos archeologų patirtį tyrinėjant tolimų kraštų archeologijos paminklus.

Dešimties pranešimų autoriai per penkis vakarus supažindins su naujausiais mezolito stovyklaviečių pietų ir pietryčių Lietuvoje, Šventosios senovės gyvenvietės (Palangos m.), Mižeikių (Mišeikių) pilkapyno (Klaipėdos r.), Muno ežero salos (Ignalinos r.) ir Paršežerio ežero (Šilalės r.) tyrimų rezultatais. Pranešimuose bus pristatomos finougriškų pėdsakų Lietuvos priešistorėje paieškos, nagrinėjami mezolito laikotarpio stovyklaviečių pastatai, mirusiųjų deginimo bronzos amžiuje ypatumai ir Rytų Lietuvos pilkapynų vidinės organizacijos bruožai.

Atskirai minėtini pranešimai, skirti kiškio dantų panaudojimo akmens amžiuje ir archeologinės tekstilės audimo technologijos tyrimams ir eksperimentams, XVII a. senkapyje palaidotos mergaitės palaikų slepiamoms mįslėms. Pasaulio archeologijai skirtame pranešime bus dalijamasi archeologinės ekspedicijos tolimojoje Peru įspūdžiais ir rezultatais.

Archeologijos vakarai vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo salėje (Arsenalo g. 3). Vakarų vaizdo įrašai Lietuvos nacionalinio muziejaus YouTube paskyroje.

Renginių pradžia 18 val.
Maloniai kviečiame dalyvauti!

PROGRAMA

Vasario 20 d.

Dr. Vykintas Vaitkevičius (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)
(Ne)matoma Rytų Lietuvos pilkapių kultūros pusė

Dar prieš du dešimtmečius buvo atlikti Rytų Lietuvos pilkapių grupių išsidėstymo tyrimai. Neilgai trukus skaitmeninės technologijos atvėrė naujas galimybes, tačiau šioje srityje jomis iki šiol labai mažai naudotasi. Pranešime pristatomi pilkapių išsidėstymo analizės, atliktos remiantis skaitmeniniu erdviniu reljefo modeliu DTM-LT-2020, rezultatai. Jie parodo vidinės pilkapių grupių organizacijos bruožus, leidžia daryti pirmąsias išvadas ir, žinoma, kelia naujų klausimų.

Šarūnas Subatavičius (nepriklausomas tyrėjas)
Nuo Andų iki Atakamos: archeologinių tyrimų patirtys Peru

Beveik 276 kilometrus nuo Andų aukštikalnių iki Ramiojo vandenyno besidriekiančiame Tambo upės slėnyje gausu archeologijos paveldo: senovės gyvenviečių, kapinynų, petroglifų ir uolų piešinių. 2008–2015 ir 2023 m. Tambo žemupyje dirbo tarpdisciplininė Vroclavo universiteto tyrėjų komanda, vadovaujama profesoriaus Józefo Szykulskio, kuris jau kelis dešimtmečius sistemingai vykdo archeologinius kasinėjimus įvairiose vietovėse pietinėje Peru dalyje ir siekia paaiškinti ikikolumbinių populiacijų raidą bei migracijas nuo Andų aukštikalnių Ramiojo vandenyno pakrantės link.

Pranešimo autorius pristatys archeologinių tyrimų Tambo upės slėnyje, vykdytų 2023 m. sausio–vasario mėnesiais Vroclavo universiteto ekspedicijos, rezultatus ir pasidalins asmeniniais įspūdžiais apie dalyvavimą šioje misijoje. Pagrindinis šių tyrimų objektas buvo ilgus metus lenkų archeologų tyrinėtas Tivanaku kultūros kapinynas La Pampilla, esantis pačioje šiauriausioje Atakamos dykumos dalyje. Baigusi tirti šį unikalų objektą ekspedicija persikėlė į Atiko vietovę, kur žvalgė Atiko upės slėnį ir ruošėsi neseniai atrasto, tačiau juodųjų archeologų jau suniokoto El Curaca kapinyno tyrimams.

Kovo 6 d.

Algirdas Kalinauskas (nepriklausomas tyrėjas)

Ar jau viskas iškasta Šventosios senovės gyvenvietėje?

Archeologiniai tyrimai Šventosios senovės gyvenvietėje pradėti vykdyti 1966 m. ir su pertraukomis vyksta iki šiol. Galima būtų manyti, kad per 59-erius tyrimų metus šis objektas bus jau ištirtas ir nebestebins naujais atradimais. Vis dėlto Šventosios paleolagūninio ežero dugne ir priekrantėse slypi dar daug atradimų, laukiančių savo eilės. Pranešime bus aptarti archeologiniai tyrimai, vykdyti 2023–2024 m. Šventosios senovės gyvenvietės teritorijoje.

Dr. Kęstutis Peseckas (VšĮ „Akiračiai“)

Finougrų pėdsakų Lietuvos priešistorėje beieškant

Didžioji dalis Europos, taip pat ir mes, lietuviai, kalbame indoeuropiečių kalbomis. Archeologiniai, lingvistiniai ir genetiniai tyrimai atskleidžia, kad indoeuropiečių kalbas į mūsų regioną ir į didžiąją dalį Europos kartu su nauja kultūra, papročiais ir gyvenimo būdu III tūkstantmetyje pr. Kr. atnešė migrantai iš Ponto stepių regiono – virvelinės keramikos kultūros žmonės. Šiuolaikinėje indoeuropietiškoje Europoje išsiskiria tautos, kalbančios finougrų kilmės kalbomis, tokiomis nutolusiomis nuo indoeuropietiškų, kad visi bandymai surasti bendrą jų prokalbę pasirodė nevaisingi. Rytų Baltijos regione finougriškai kalba estai ir suomiai, tačiau finougrų būta ir Lietuvoje. Tai liudija tarp šiandieninės Lietuvos gyventojų ypač paplitusi Y chromosomos N haplogrupė, sietina su finougrų tautomis, bei kelios dešimtys finougriškos kilmės hidronimų. Kodėl tokie netolimi mūsų kaimynai iki šių dienų kalba mums itin tolimomis kalbomis? Kokius laikus mena finougriški lietuvių genai ir ežerų bei upių pavadinimai?

Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad jie siekia akmens amžiaus laikus, kad finougriškai kalbėjo dar iki pirmųjų indoeuropiečių pasirodymo šiuose kraštuose gyvenę žmonės. Tačiau naujausi senųjų Šiaurės Europos ir Azijos gyventojų genetiniai tyrimai keičia mūsų supratimą apie finougrų kilmę ir pasirodymą Rytų Baltijos regione, o jo datą nukelia į kur kas vėlesnius laikus, į pirmą tūkstantmetį pr. Kr., t. y. bronzos ir geležies amžių sandūrą. Kas buvo šie žmonės, kokius pėdsakus jie paliko ir kur turėtume jų ieškoti? Ar įmanoma rasti jų gyvenvietes? Ar galime tikėtis aptikti jų kapų? Pranešime bus bandoma atsakyti į šiuos klausimus, taip pat bus pristatyti archeologinių žvalgymų finougriško pavadinimo Muno ežero saloje rezultatai.

Kovo 20 d.

Dr. Lijana Muradian (Lietuvos nacionalinis muziejus)

Ugnis ir mirusiųjų pasaulis: kremacijos papročio atsiradimas Lietuvoje

Ar kada susimąstėte, kaip mūsų protėviai laidojo savo artimuosius prieš tūkstančius metų? Šiandien kremacija tampa vis dažnesniu laidojimo būdu, o priešistorėje tai buvo viena iš svarbiausių laidojimo tradicijų. Tik įsigalint krikščionybei kaip vyraujanti laidojimo forma palaipsniui įsitvirtino inhumacija.

Pranešime planuojama apžvelgti svarbiausius bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus (II–I tūkstantmečių pr. Kr.) laidojimo objektus, kurie atskleidžia tam tikrus praeities bendruomenių elgsenos modelius ir požiūrį į mirusiųjų pasaulį. Taip pat bus analizuojama, kaip ir kada kremacijos paprotys atsirado dabartinėje Lietuvos teritorijoje, aptariami naujausi I tūkstantmečiu pr. Kr. datuojamos laidojimo vietos – Mižeikių (Mišeikių) pilkapyno (Klaipėdos r.) – archeologinių tyrimų rezultatai.

Dr. Daiva Steponavičienė (VšĮ „Vita Antiqua“)

Archeologinė tekstilė: vertikalusis audimas ir jo rekonstrukcija

Pranešimas skirtas archeologinės (iškastinės) tekstilės audimo technologijai ir jos raidai iki XIII a. nušviesti bei horizontalių audimo staklių atsiradimo Lietuvoje problematikai. Bus kalbama apie audimą vertikaliomis staklėmis su molio pasvarais ir vertikaliomis veleninėmis staklėmis, pagrindžiant rankinį audimo būdą (t. y. audžiant be nyčių, renkant raštą pirštais ir naudojant primityvius įrankius), taip pat bus pristatyti keli atlikti šių audimo būdų eksperimentai.

Balandžio 3 d.

Lukas Gaižauskas (Lietuvos istorijos institutas)

Mezolito stovyklaviečių tyrimai pietryčių ir pietų Lietuvoje: spėjami pastatai ir stovyklų funkcija

Pranešime bus pristatomi nauji archeologiniai duomenys iš mezolito stovyklaviečių Veržuvos aukštupio mikroregione, į šiaurės rytus nuo Vilniaus miesto. Kelerių pastarųjų metų kasinėjimai Gailiūnų 2-ojoje ir Šeškučių 17-ojoje stovyklavietėse pateikė atradimų, leidžiančių rekonstruoti spėjamų paviršinių ir įgilintų mezolitinių būstų vietas. Gailiūnų 2-ojoje stovyklavietėje aptikti trumpo apgyvendinimo tarpsnio pėdsakai be tiesioginių pastatų įrodymų, tačiau per tūkstantmečius nepakitusios archeologinių radinių slūgsojimo vietos gali padėti atsekti ant žemės stovėjusį spėjamą laikiną būstą ir atskleisti stovyklos erdvės padalijimą pagal funkciją. Tuo tarpu Šeškučių 17-ojoje stovyklavietėje giliai žemėje aptikti struktūrų pėdsakai išduoda bent du keliais tūkstančiais metų atskirtus įgilintų būstų ar kitos paskirties statinių įrengimo ir naudojimo epizodus toje pačioje vietoje. Įgilintų, senesnių nei 7000 m. amžiaus antropogeninės kilmės struktūrų interpretaciją patvirtina radiometrinis datavimas ir struktūrų užpilde rastų radinių analizė. Pranešime taip pat bus paliestas Varėnės 2-ojoje stovyklavietėje (Varėnos r.) prieš daugiau nei du dešimtmečius atrastų spėjamų mezolito įgilintų pastatų klausimas. Radiometrinio datavimo metodu iš naujo datavus jų užpilde aptiktus radinius, gautos radiometrinės datos suteikia pagrindo diskusijai apie spėjamų pastatų naudojimą ir stovyklavietės apgyvendinimą mezolito laikotarpiu bei stovyklos archeologinio sluoksnio formavimosi ypatumus.

Dalia Ostrauskienė, Renata Prielgauskienė, Rasa Nazarovaitė (Lietuvos nacionalinis muziejus), dr. Eglė Šatavičė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas)

Kaip ir kur akmens amžiaus žmogus panaudojo kiškio dantukus

Žinome, kad akmens amžiaus žmonės puošėsi, tačiau mus pasiekė tik fragmentiškai išlikę papuošalai. Neatsiejamos jų detalės – žvėrių dantys, kurie, spėjama, turėjo suteikti nešiotojui gyvūno stiprybę. Ne vieno archeologo dėmesį patraukė neįprasti, dar 1967–1972 m. archeologės Rimutės Rimantienės Šventosios 4B ir 23-iojoje radavietėse aptikti kiškio dantukais puošti artefaktai. Apie vieną iš jų mokslininkė rašė: „Aptiktas nedidelis odos gabaliukas, kurio pakraštys užlenktas į blogąją pusę, o jis visas nuklotas greičiausiai prilipdytomis kažkokio nedidelio žvėrelio dantų plokštelėmis.“ Iki šiol šie intriguojantys radiniai kelia daug klausimų, archeologams ypač rūpi, kaip jie pagaminti ir kur galėjo būti naudojami. Mėgindami atsakyti į šiuos klausimus archeologai, restauratoriai ir chemikai leidosi į tarpdisciplininius tyrimus ir eksperimentus. Rezultatai liudija, kad akmens amžiaus žmonės gebėjo perprasti medžiagų savybes bei valdyti cheminius procesus ir tikrai puikiai išmanė apie išskirtinį stilių.

Balandžio 17 d.

Doc. dr. Gintautas Zabiela (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)

Paršežerio radinių mįslė

2023 m. iš ieškotojo buvo gauta informacija, kad Paršežerio ežere (Šilalės r., Laukuvos sen.), šalia Požerės kaime esančios poilsiavietės rasta archeologinių dirbinių. Iš to paties asmens gauti devyni bronziniai dirbiniai (žiedai, karolis, apkalai, skardelės), datuojami II tūkstantmečio pirma puse. Kadangi Lietuvos ežeruose tokių dirbinių beveik nepasitaiko, 2024 m. liepos 20 d. vieta žvalgyta su Metalo ieškiklių naudotojų klubu (MINK). Ežere iki 1,5 m gylio keliasdešimt metrų pločio teritorijoje surasta dar apie 70 įvairių archeologinių dirbinių (daugiausiai papuošalų ir jų liekanų), datuojamų nuo pirmųjų amžių po Kr. iki naujųjų laikų. Pranešimas skirtas šios vietos galimoms interpretacijoms, nes su panašiais senienų rinkiniais Lietuvoje dar nebuvo susidurta.

Dr. Povilas Blaževičius (Lietuvos nacionalinis muziejus), dr. Justina Kozakaitė, dr. Dario Piombino-Mascali (Vilniaus universitetas), dr. Kirsty Squires, dr. Alison Davidson, Sarah Appelbee, dr. Laura Wilkinson, dr. Abdulrahman Oleiwi (Stafordšyro universitetas)

Vienos mergaitės istorija: kai grožis tampa grėsme

Rekonstruojant vieną Lietuvos geležinkelio atkarpą, 2014 m. buvo aptiktas nežinomas XVII a. senkapis. Archeologinių tyrinėjimų metu rasti mažiausiai 164 kapai, iš jų apie 50 proc. vaikų. Viename iš gerai išlikusių vaikų kapų buvo palaidota apie 5–10 metų amžiaus mergaitė, papuošta gausiai dekoruota kepuraite. Šis grožis ir tapo visos istorijos kaltininku…

Atlikus fotofiksaciją ir nubraižius kapavietės brėžinius, tik dalis minėtų palaikų (be galvos) buvo perduota antropologams. Po tyrimų palaikai perlaidoti vietos bendruomenės kapinėse. Tuo tarpu mergaitės galva su kepuraite buvo perduota į Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklas. Praėjus beveik dešimčiai metų, ieškant eksponatų vaikų istorijos parodai, dėžės su kapinyno radiniais vėl atidarytos. Atkreipus dėmesį į tai, kad kartu su papuošalais saugoma ne tik kaukolė, bet po galvos papuošalu yra išlikę ir plaukų bei minkštųjų audinių likučių, imtasi išsamių tarpdisciplininių tyrimų, iškeltas pakartotinio perlaidojimo klausimas.

Viršelyje: Apeiginio kaušo rankena su paukščio galvute iš Šventosios 23-iosios radavietės (Palangos m.). III tūkstantmetis pr. Kr. Medis. Tyr. Rimutė Rimantienė, 1970 m. LNM EM 2110:709. Kęstučio Stoškaus nuotr.

Daugiau informacijos: www.lnm.lt, [email protected]