Vilniaus miesto istorijai skirtas paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“│Lietuvos nacionalinis muziejus

Vilniaus miesto istorijai skirtas paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“

Kas nutinka, kai susitinka muziejus ir universitetas? Istorikai prakalbina kontekstą, muziejininkai – vertybę

2022 10 06–2023 04 20
18 val.
Arsenalo g. 3
Renginys
Nemokamai
Renginio nuoroda

Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu tęsia paskaitų ciklą „Istorijos miestui ir pasauliui“. Šiuo bendru projektu muziejininkai į dienos šviesą ištraukia tuos eksponatus, kurie dažnai nesulaukia pakankamo dėmesio ar savo lankytojo, o istorikai nustebina temomis, nugulusiomis istorijos paraštėse.

Ciklas skirtas artėjančiam 700 metų Vilniaus gimtadieniui. Trečiame kurse paskaitas skaitys Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai, archeologai. Jie įvairių knygų autoriai, istorijos ir archeologijos mokslo populiarintojai.

Paskaitos transliuojamos tiesiogiai portale www.15min.lt ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube paskyroje.

Paskaitose galima dalyvauti ir gyvai, jos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, 18 val.

Dalis paskaitų bus verčiama į lietuvių gestų kalbą. Informacija apie tai bus pildoma.

Spalio 6 d. dr. Olga Mastianica „Vilnietės 1863–1864 m. sukilime: patirtys ir atmintys“

Pasakojimas: Kodėl daugiau žinome apie Emiliją Pliaterytę nei apie moteris, dalyvavusias 1863–1864 m. sukilime? Kokius uždavinius 1863–1864 m. sukilimo vadovybė skyrė moterims? Ar Vilniuje veikė „moterų komitetai“? Kokias funkcijas jie atlikdavo? Kaip vilnietės pasakojo apie savo patirtis 1863–1864 m. sukilime? Apie ką jos nutylėjo? Kiek moterų patraukta baudžiamojon atsakomybėn? Kaip ir kur vilnietės buvo tardomos? Kodėl skiriasi vyrų ir moterų istorinė atmintis apie 1863–1864 m. sukilimo įvykius?

Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus, Olga Mastianica tyrinėjo moterų, gimusių Vilniuje, čia baigusių mokslus arba atvykusių į šį miestą sukilimo metais, likimus.

Eksponatas: Sukilėlių pagaminti žiedai iš plaukų.

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus muziejininkė Virginija Semėnaitė.

Spalio 20 d. dr. Vaiva Kubeckienė „Vilniaus universiteto observatorijos Čiurlionio gatvėje kūrimas – strateginis žingsnis ar nepamatuotas eksperimentas?“

Pasakojimas: Observatorijos Čiurlionio gatvėje Vilniuje viziją pasiūlė lenkų astronomas Władysławas Dziewulskis 1920 m. ir buvo tikimasi, kad šis sumanymas bus greitai įgyvendintas. Tačiau komplekso statyba gerokai užtruko, ir jau 1939 m. buvo planuojama kurti naują observatorijos užmiesčio filialą, kadangi sąlygos Čiurlionio gatvėje nebuvo palankios tikslumo reikalaujantiems astrofizikos mokslo tyrimams.

Taigi kyla klausimas, kiek observatorijos komplekso kūrimas Čiurlionio gatvėje buvo strateginis žingsnis, o kiek skubotas ir nepamatuotas eksperimentas? Atsakymų į šį klausimą bus ieškoma pasitelkiant bendrą Europos observatorijų statymo, Vilniaus miesto bei Stepono Batoro universiteto aktualijų kontekstą. Taip pat ne mažiau svarbi pagrindinių observatorijos darbuotojų tarpukariu W. Dziewulskio ir Wilhelminos Iwanowskos veiksmų ir interesų seka.

Eksponatas: XVII a. kelioninis saulės laikrodis. Rastas Vilniaus universiteto M. Daukšos kiemelyje 1978 m. archeologinių tyrimų metu.

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus archeologė Rasa Semėnaitė.

Lapkričio 3 d. dr. Giedrė Piličiauskienė „Gyvūnai Vilniuje: maistas, transportas, pramoga. Sostinės ypatumai“

Pasakojimas: Vilniečių, kaip ir kitų miestų gyventojų, kasdienybėje buvo gausu gyvūnų. Vieni tarnavo kaip susisiekimo priemonė, kiti sargavo, bėgiojo gatvėse kaip sanitarai ar teršėjai. Dar kiti, vos pasiekę Vilnių, atsidurdavo miestiečių puoduose. Archeologinių tyrimų metu gausiai randami gyvūnų kaulai pateikia daugybę pačių įvairiausių detalių ir net istorijų apie viduramžių bei naujųjų laikų miestiečių kasdienį gyvenimą ir gyvūnus mieste.

Ar kokybišką mėsą valgė vilniečiai? Kokiais arkliais jodinėjo? Kuo buvo ypatingi vilniečių šunys?

Eksponatas: Vilniuje rastos XIV–XVIII a. plytos su įvairių gyvūnų pėdsakais. Jų tyrimai ne tik atskleidžia, kokie gyvūnai zujo mieste, bet ir leidžia įvardinti jų kojų traumas, judėjimo specifiką. Atlikti tyrimai rodo, kad dažniausiai žmones supo šunys, o šunų letenų palikti įspaudai byloja ir kokio dydžio bei kailio ilgio buvo vilniečių augintiniai.

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas dr. Povilas Blaževičius.

Lapkričio 17 d. dr. Salvijus Kulevičius „Kaip Vilnius rūbą keitė: apie gotikinio miesto atradimus sovietmečiu“

Pasakojimas: Ką vertiname kultūros pavelde? Ko geidžiame jame? Jei mums aktualus mokslas, sakytume, kad paveldas yra unikalus ir trapus šaltinis praeičiai pažinti. Jei svarbus grožis, žvilgsnį kreipiame į pasigėrėjimą keliančius praeities šedevrus. Paveldą paverčiame ir propagandos ar ideologijos įrankiu. Austrų meno istorikas Aloisas Rieglis XX a. pradžioje numatė, kad svarbiausia paveldo vertė XX amžiuje bus senumo vertė ir ji užburs plačiąsias mases. Jeigu iš tiesų taip, tai Vilniui bus nepasisekę. Dar prėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje Vilnius buvo laikomas baroko, tai yra XVII–XVIII amžių, miestu. Teko taikytis su teiginiais, kad Lietuvos sostinėje iki tol nebūta mūrinių gotikinių gyvenamųjų pastatų. Tačiau vieno Pilies gatvės namo tyrimai nusiminimą pakeitė pasididžiavimu. 1967 m. istoriko Adolfo Raulinaičio straipsnyje „Vilniaus senamiestis senėja ir gražėja“ pasidžiaugta, kad viso labo per pusantrų metų tyrimų Vilniaus senamiestyje buvo surasta daugiau kaip šimtas gotikos ar jos likučių turinčių pastatų. O restauratoriai šiuos atradimus padarė matomus ir pačiupinėjamus.

9 dešimtmetyje Vilnius, prieš tai žinotas kaip baroko miestas, buvo paskelbtas gotikos miestu. Kaip tai keitė miesto istoriją ir lietuvių savivoką? Kaip šiuos procesus vertino amžininkai? Ką apie tai sako paveldo ir atminties teorijos? Tai ir bus gvildenama paskaitoje.

Eksponatas: Pastatas M. Gorkio (dab. Pilies) gatvėje Nr. 12. Pagrindinio fasado pietinė dalis. Vilnius, 1957 m.
Aut. Arkadijus Kanduralovas.
Popierius, tušas, grafitas.

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė Diana Streikuvienė.

Gruodžio 1 d. Tomas Vaitelė „Senieji Vilniaus stogai“ televizijos ekrane: pirmieji muzikiniai klipai, paslėptas senamiestis ir kiti sovietmečio televizijos paradoksai“

Pasakojimas: Pasukę televizijos svirtelę į 1966-uosius pažvelgsime, ką bandė papasakoti tuometinės televizijos veidai. 1957 m. darbą pradėjusi Vilniaus televizijos studija atidarė dar vieną propagandinį ir griežtai cenzūros prižiūrimą masinio informavimo frontą. Paradoksalu, tačiau prisiekusio ateisto grūmojimai religijos atžvilgiu žiūrovams nebuvo įdomūs. Televizijos kūrėjai buvo priversti ieškoti patrauklių, dažnai vakarietišką turinį primenančių programų tam, kad išlaikytų žmogų prie ekrano, o ne priverstų ieškoti dar vienos draudžiamos užsienio radijo stoties transliacijos. Dėl šios priežasties televizijos ekranus pasiekė ir pirmieji muzikiniai vaizdo klipai, dokumentiniai ar meniniai filmai, pasakojantys apie Vilnių, jo kasdienybę ir raidą.

Šių kūrinių perduodami vaizdiniai atskleidžia kitokią realybę ir leidžia detaliau susipažinti su kuriamais vaizdiniais, jų simboliais, pažanga ir dažnai užslėptą prasmę turinčiais kadrais. Ekrane matomi Vilniaus senamiesčio ar naujųjų rajonų vaizdai kūrė iš pirmo žvilgsnio savą, tačiau kartu ir meistriškai sudėliotą propagandinį pasakojimą.

Eksponatas: Televizorius KBH-49, per kurį Lietuvoje buvo žiūrimos pirmos televizijos laidos. Pristato Istorijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė dr. Ina Ėmužienė.

Sausio 26 d. dr. Darius Baronas „Gedimino laiškai – Vilniaus gimimo liudijimas“

Pasakojimas:

Pasak gydytojo Arūno Liubšio, „pirmasis riksmas – tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis“. Būtent tokiu Vilniaus riksmu tapo Lietuvos valdovo Gedimino laiškai. „Karališkas miestas“ Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25-ąją – dieną, kuri mūsų laikais tapo simboline Lietuvos sostinės gimimo diena.

Ką Gediminas rašė, o ką nutylėjo, bandysime aiškintis, neužmiršdami nei Geležinio Vilko, nei mūsų šauniųjų archeologų darbų.

Eksponatas: Relikvijoriaus ar skrynelės antropomorfinis apkalas – šventojo ar apaštalo figūrėlė. XII–XIII a. Limožas, Prancūzija. Vario lydinys, auksavimas, emalis. Rastas Vilniuje Gedimino kalno pietinio šlaito archeologinių tyrinėjimų metu 2017 m.

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Vasario 9 d. dr. Antanas Petrilionis „Vilnius – miestas apguloje XIV–XV a.“

Pasakojimas: XIV a. pabaigoje karai tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dar labiau sustiprėjo. Problemų netrūko ir šalies viduje, kur pusbroliai ir broliai kovojo tarpusavyje dėl valdžios. O norint įtvirtinti valdžią, reikėjo užimti didžiojo kunigaikščio sostinę Vilnių. Būtent sostinė tapo pagrindiniu taikiniu ir ją ne kartą teko ginti nuo įvairiausių priešų.

Kas dalyvavo tokiuose žygiuose ir kaip atrodė miesto ir pilies apsiaustis viduramžiais?

Eksponatas: XIV a. pabaigos – XV a. pradžios medinė arbaleto strėlė su geležiniu antgaliu, rasta Vilniaus Žemutinėje pilyje 1960 m. archeologinių tyrinėjimų metu. Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus archeologas Arūnas Kalėjus.

Vasario 23 d. dr. Martynas Jakulis „Rasta prie pono Flemingo rūmų“: pamestinukai Vilniuje XVIII a.“

Pasakojimas: Prie pono Flemingo rūmų rasta ir 1761 m. gegužės 11 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje pakrikštyta Kristina buvo tik viena iš daugybės Vilniaus gatvėse, prie bažnyčių, vienuolynų ar namų paliktų kūdikių. Šios problemos mastą atspindi tai, kad XVIII a. antrojoje pusėje išaugęs paliekamų vaikų skaičius vertė ieškoti naujų sprendimų, ir galiausiai 1791 m. spalio 17 d. duris atvėrė beglobiams vaikams skirta špitolė.

Dėl kokių priežasčių XVIII a. Vilniuje būdavo paliekami vaikai? Kaip jais būdavo pasirūpinama? Kaip visuomenė žiūrėjo į paliktus vaikus? Koks likimas laukdavo pamestinukų?

Eksponatas: Vaikelio Jėzaus namai Bokšto gatvėje Vilniuje XIX amžiuje
Dailininkas Marcelinas Januševičius. 1859 m. (arba 1840 m.)
Akvarelė, 19,5 × 28 cm

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus muziejininkė Karolina Bukovskytė.

Kovo 9 d. Rugilė Rožėnė „Griauti negalima palikti. Vilniaus miesto rekonstrukcija sovietmečiu“

Pasakojimas: Nepaisant didesnio valstybės dėmesio naujiems miestams, didžioji statybų dalis sovietmečiu vyko istorinių miestų rekonstrukcijos ir plėtros kontekste. Tai lėmė, jog visą šį laikotarpį teritorijų plėtrą lydėjo skirtingo masto griovimas. Šis buvusio miesto naikinimas, vadintas teritorijos išvalymu, turėjo stiprų ideologinį užnugarį ir dažnai buvo laikomas neišvengiama komunizmo statybų dalimi.

Kadangi apie nuostolius, kuriuos patyrė Vilniaus senamiestis, žinoma jau nemažai, šioje paskaitoje plačiau apžvelgsime architektūriniu ir istoriniu požiūriu nevertingais laikytų (kartais ir tebelaikomų) rajonų modernizaciją. Kalbėsime ne tik apie šį procesą skatinusius ar stabdžiusius veiksnius, bet ir apie jo nevienareikšmį palikimą šiandieniniam miestui.

Eksponatas: Didžiosios (dab. Pilies) gatvės atkarpos nuo Šv. Jono g. iki Švarco g. išklotinė. 1943 m.
Aut. J. Gabšaitis
Kalkė, pieštukas, 216,5 × 45,5 cm

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė dr. Evelina Bukauskaitė.

Kovo 23 d. dr. Žygintas Būčys „Vilniaus nenaudėliai: XIX a. pradžios ir XX a. pradžios miestiečio intelektualinė laikysena“

Pasakojimas: Nenaudėliai (šubravcai, lenkiškai szubrawiec) – 1817–1822 m. Vilniuje veikusi slapta švietėjiška intelektualų draugija, turėjusi savitą organizacijos struktūrą, apeigas. Satyra ir paskviliais savo leidžiamame laikraštyje „Wiadomości Brukowe“ („Gatvės žinios“) išryškino ir išjuokė visuomenės ydas, tamsumą, konservatyvumą bei socialinę sanklodą. 1899 m. atsikūrusi ir iki 1914 m. Vilniuje veikusi draugija siekė tęsti pirmtakų veiklą.

Tai savotiška kritikų draugija, kuri pasitelkdama satyrą siekė keisti sustabarėjusias visuomenės normas ir mąstymą.

Eksponatas: Šubravcų sąskrydis Vilniuje
Dailininkas Władysławas Zahorskis. XX a. pr.
Drobė, aliejus, koliažas, 60 × 85 cm

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus muziejininkė Karolina Bukovskytė.

Balandžio 6 d. dr. Barbara Stankiewicz „Vilnija – daugiatapatybinis Lietuvos istorijos fenomenas“

Pasakojimas: Vilnija – istorinė ir kultūrinė kategorija, funkcionuojanti ne vienos istorinės Lietuvos tautos atmintyje kaip nostalgijos objektas, kaip save įprasminanti mažoji Tėvynė, kaip daugiakalbė ir pakraščių tradicija, kaip „istorijos žaizda“. Jos aiškių kontūrų nerasime nei žemėlapyje, nei vadovėliuose, nors galime ją laikyti iki šių dienų išlikusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autentiško paveldo dalimi.

Vilnija – fenomenas, bet ką apie jį žinome?

Eksponatas: Vilniaus verba Vilniaus r., Platiniškių ap., Platiniškių k. Gauta 1966 m.

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė Edita Prelgauskienė.

Balandžio 20 d. Rūta Miškinytė „Vilniaus elgetos portretas XVIII amžiuje“

Pasakojimas: Elgetos XVIII amžiaus vilniečiams nebuvo labai įdomūs ar aktualūs, tad ir informacijos apie šią miesto gyventojų grupę neišliko labai daug. Šaltiniuose randamos žinios dėl jau minėtos priežasties yra skurdžios ir subjektyvios, mat juos sudarinėjusių žmonių – vienuolių, kunigų ar pirmųjų Vilniaus biurokratų – padėtis buvo kur kas labiau privilegijuota nei šio pranešimo pagrindinių herojų.

Visgi archyvų lentynose ir tekstų kertelėse išbarstyti informacijos trupinėliai suteikia galimybę dirstelėti į XVIII amžiaus elgetą ir pamėginti jei ne nutapyti jo ar jos portretą, tai bent nusipiešti to portreto eskizą. Kas buvo elgetos XVIII amžiaus Vilniuje? Kur jie ar jos prašydavo išmaldos? Kokios gyvenimo aplinkybės šiuos žmones atvedė prie absoliutaus skurdo ribos? Apie visa tai ir ne tik bus kalbama paskaitoje.

Eksponatas: XIV–XV a. medinės dvipusės šukos. Rastos Vilniuje, Maironio g. 13, 1993 m. archeologinių tyrimų metu.

Pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.