Nuo seno lietuviai bites laikė šventais gyviais, tikėjo, kad bitėje po mirties apsigyvena žmogaus siela. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmonės ir bitės.

Archajiškiausia iš visų indoeuropiečių kalbų, senąsias pagonių tradicijas sugėrusi lietuvių kalba byloja, kokie svarbūs lietuviams buvo šie vabzdžiai. Mūsų krašte bitės gyvena ne bičių kolonijomis – jų bendruomenę vadiname bičių šeima, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne karalienei, bet motinėlei. Mūsų supratimu, motinėlė yra ne bičių valdovė, bet šeimos tęstinumo garantas, svarbiausias, nors ir labiausiai nuo kitų bičių priklausomas šeimos narys.

Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.

Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.

Ar esame pasiruošę išlaikyti šią kultūrinę bei ekologinę bičiulystę?

Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Iš avilio“ veiks Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos lankytojų centre (Miškininkų g. 61, Marcinkonys) nuo 2024 m. rugsėjo 21 d.