Nuo seno lietuviai bites laikė šventais gyviais, tikėjo, kad bitėje po mirties apsigyvena žmogaus siela. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmonės ir bitės.

Bitininkystė – vienas seniausių amatų ir verslų Lietuvoje, kurio ištakos – paprasta drevė su bitėmis. Į mūsų kraštus bitės atskrido maždaug prieš 6 tūkstančius metų, kai Lietuvos teritorijoje ėmė augti tvirti medžiai. Drevinė bitininkystė Lietuvoje klestėjo XVI–XVII amžiais, nes medus ir ypač vaškas buvo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksporto prekių. Be materialinės naudos, darbas su bitėmis ir jų stebėjimas lietuviams visada teikė dvasinį pasitenkinimą, buvo savotiška atgaiva ir pažinimo mokykla. Tarpusavio bendrystė, gimusi dalijantis bitėmis, sukūrė gražų bendruomeninį paprotį, vadinamą bičiulyste. Protėviai tikėjo, kad bitininku gali būti tik geras, nepiktas žmogus. Keičiantis žmogaus santykiui su bitėmis, vykstant mokslo ir technologijų raidai, keitėsi ir bitininkystė.

Nuo 2018 metų gegužės 20-ąją minima Pasaulinė bitės diena, kuria siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje. Spartus bičių nykimas kelia didžiulį susirūpinimą: 2007 m. statistiniais duomenimis, Europoje išmirė iki 30–50 proc. bičių, o JAV jų prarado iki 70 proc. Didelis bičių mirtingumas tapo rimta problema Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Medunešės bitės – svarbiausios apdulkintojos žemėje. Praradus bites kyla pavojus netekti įprasto kasdienio maisto įvairovės, šimtamečių tradicijų. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.

Lauko paroda „Iš avilio“ – tai istorinių ir etnografinių pasakojimų buveinė, skatinanti ne tik pažinti bičių ir bitininkystės kelio į Lietuvą vingius, bet ir nelikti abejingam nūdienos aktualijoms. Į simbolinius avilių korius sunešta informacija pati įvairiausia – nuo istorinių artefaktų, rašytinių liudijimų iki šiandien gyvų etninės kultūros tradicijų atspindžių. Vaizdus lydintys paaiškinimai skatina domėtis, kelti klausimus, lyginti praeitį su dabartimi, savo įžvalgomis ir įgytomis žiniomis dalintis su kitais, atkreipti dėmesį į ekologines problemas. Artimesnei pažinčiai su lietuvių mylimu vabzdžiu – bite – skirti edukacinio avilio koriai palengvins pažintinę kelionę labiau nuo gamtos nutolusiems lankytojams. Lauko paroda yra saugi bičių įgėlimams alergiškiems žmonėms.

Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia tyrinėti daugialypį žmonių ir bičių santykį lauko parodoje „Iš avilio“, kuri atidaroma Jono Basanavičiaus gimtinės sode (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.) 2024 m. gegužės 15 d. 11 val. Renginį pradėsime Kauno rajono meno mokyklos teatro grupės „2GNAS“ (rež. Tomas Erbrėderis) miuziklu „Muzikinis ne’susipratimas DŪZGĖS“, linksmai pasakojančiu vieno avilio gyventojų istoriją. Po spektaklio, apžiūrėjus parodą, pakviesime išbandyti naująją parodą lydinčią edukacinę programą „Linkėjimai iš avilio“.

Parodos kūrybinė grupė

Kuratorė dr. Jolanta Bernotaitytė

Koordinatorė Rūta Vasiliauskienė

Architektas ir grafikos dizaineris Justinas Dadonas

Komunikacijos koordinatorė Akvilė Matulionytė

Restauratorė Vita Blažiūnienė

Redaktorė Nijolė Deveikienė