Ketvirtasis paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“

Žiūrėti aprašyme
18 val.
Senasis arsenalas
Arsenalo g. 3
Renginys
Renginys internete
Nemokamai

Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu kviečia vėl sugrįžti į auditorijas ir pratęsti neakivaizdines istorijos studijas. Trejus pastaruosius metus išimtinai Vilniaus miesto istorijai skirtas paskaitų ciklas šiais metais aprėps gerokai platesnį temų spektrą – bus skiriama dėmesio ir žmogaus santykiui su jį supančia aplinka.

Paskaitų organizatoriai tikina, kad taip siekiama neatsilikti nuo diskusijų, kuriomis gyvena dabartinis pasaulis. Paskaitų formatas, kurį itin pamėgo gyvai paskaitoje besilankantys dalyviai, nesikeičia: temos ekspertai prakalbins istorinį kontekstą, o muziejininkai parinks ir pristatys išskirtinį muziejuje saugomą eksponatą. Nuo 2023 metų spalio iki 2024 metų balandžio paskaitų cikle „Istorijos miestui ir pasauliui“ klausytojų laukia net dvylika intriguojančių istorinių pasakojimų ir tiek pat muziejaus eksponatų. Pranešimus skaitys Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai, archeologai. Jie įvairių knygų autoriai, istorijos ir archeologijos mokslo populiarintojai.

Paskaitos (išskyrus skaitomas kituose miestuose) vyks gyvai Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, jas bus galima žiūrėti ir tiesiogiai portale 15min.lt ar Lietuvos nacionalinio muziejaus „Youtube“ kanale. Paskaitų pradžia 18 val.

2023 m. spalio 5 d. „Užkrėstas ir žmonių sveikatai žalingas oras“: nešvara, ligos ir sanitarija Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje“ (dr. Martynas Jakulis)

2023 m. spalio 5 d. dr. Martyno Jakulio paskaita „Užkrėstas ir žmonių sveikatai žalingas oras“: nešvara, ligos ir sanitarija Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje“

Idėja, kad įkvėptas ar kitais būdais įsisavintas užterštas oras gali sukelti ligas, ne vieną amžių buvo įleidusi tvirtas šaknis žmonių mąstysenoje. XVIII amžiaus mokslininkų atradimai keitė požiūrį į aplinką ir šiame kontekste radosi ypatingas jautrumas nuo miesto kasdienybės neatsiejamiems kvapams, o žmogaus nosis tapo vienu iš svarbiausių diagnostinių instrumentų. Visų šių nuostatų poveikis buvo pastebimas ir XVIII a. antrosios pusės Vilniuje. Paskaitoje bus siekiama atskleisti, kaip įsitikinimas, kad užkrėstas oras yra žalingas žmonių sveikatai, veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės gyvenimą.

Istorinį artefaktą pristatė Jurgita Gaižutytė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė. Artefaktas: Kablys maro aukoms traukti. XVIII a. Tikėtina, jog kablys naudotas XVIII a. pirmoje pusėje, per paskutinę maro epidemiją Lietuvoje.

2023 m. spalio 19 d. „Įsakais savo griežtais kunigaikštis <...> sergi gėrybes miškų“. Gamtos apsauga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIII–XVI a.“ (dr. Toma Zarankaitė-Margienė)

2023 m. spalio 19 d. dr. Tomos Zarankaitės-Margienės paskaita „Įsakais savo griežtais kunigaikštis <…> sergi gėrybes miškų“. Gamtos apsauga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIII–XVI a.“

Paskaita vyks Istorijų namuose Vilniuje.

Nuo seniausių laikų žmogus kuria santykį su jį supančia gamta. Svarbiausių gamtos apsaugos nuostatų pradžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje matyti jau XIII a. dokumentuose. To meto bendruomenės ir valdantysis elitas pastebėjo poreikį administruoti ir apsaugoti miškus bei jų teikiamas gėrybes nuo netinkamo eksploatavimo. Nuolatinė kova dėl teisių į gamtos teikiamas gėrybes teismuose keitė paprotinės teisės normas, gludino įstatymus. Per beveik tris šimtus metų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Jogailaičiams pavyko sukurti gerai veikiančią gamtos apsaugos sistemą, kuri savo integralumu išsiskyrė net tarp to meto kaimyninių šalių.

Istorinį artefaktą pristatė Sigita Mikšaitė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė. Artefaktas: Rondelis – vėlyvųjų viduramžių europietiškas durklas. XIV a.

2023 m. lapkričio 9 d. „Ką matė Tacitas: baltų kraštovaizdžiai Romos laikais“ (dr. Karolis Minkevičius)

2023 m. lapkričio 9 d. dr. Karolio Minkevičiaus paskaita „Ką matė Tacitas: baltų kraštovaizdžiai Romos laikais“

Nuo neatmenamų laikų žmonių gyvensena buvo neatsiejama nuo gamtos. Senovės gyventojai nuolat bandė prisitaikyti prie juos supančios gamtinės aplinkos, siekdami užtikrinti savo saugumą, patogumą ir išlikimą, sykiu ir patys darydami didelį poveikį gamtai. Vis dėlto, net ir remiantis antikinių autorių pasakojimais, praeities kraštovaizdžius pažinti nelengva. Dar sudėtingiau į juos pažvelgti mūsų protėvių akimis. Todėl į šią kelionę leidžiamės remdamiesi įvairiais archeologijos, geologijos, biologijos ir kitų gamtos mokslų šaltiniais.

Istorinį artefaktą pristatė dr. Šarūnė Valotkienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos rinkinių skyriaus muziejininkė. Artefaktas: Romos imperijos juvelyrikos stiliaus opus interrasile įkvėpti ažūriniai baltų smeigtukai.

2023 m. lapkričio 23 d. „Progresas ir pabaiga. Apie vėjo malūnų epochos pabaigą“ (dr. Salvijus Kulevičius)

2023 m. lapkričio 23 d. dr. Salvijaus Kulevičiaus paskaita „Progresas ir pabaiga. Apie vėjo malūnų epochos pabaigą“.

Paskaita vyks Jono Basanavičiaus muziejuje Ožkabaliuose.

Vėjo malūnai buvo įvairių istorinių įvykių dalyviai arba bent jau jų fonas. Kad ir garsumu bei žinomumu kitus Lietuvos sparnuotuosius lenkiantis Radviliškio vėjo malūnas, kuris tapo neatsiejama 1919 metų Lietuvos savanorių mūšio su bermontininkais ties Radviliškiu scenovaizdžio dalimi. Tačiau ir patys vėjo malūnai savaime yra istorija, verta didžiosios istorijos vardo. Kai žmogus išmoko savo poreikiams pasitelkti vėją, tai buvo svarbus įvykis. Nuo tada žmogus galėjo naudotis ne tik savo paties ir prisijaukintų gyvūnų raumenų, bet ir visiškai kitokios prigimties galia. Vėjo malūnų epocha – tai ilgas ir savitas žmonijos gyvavimo tarpsnis. Jos ištakų ieškoma tolimame IX amžiuje. Visgi XVIII–XIX amžiaus Europoje pradėjo brėkši nauja pramonės ir technologijų epocha, įvaldžiusi kitas galias – garo mašiną ir vidaus degimo variklį. Taip prasidėjo didžiosios vėjo malūnų istorijos pabaiga. Jos saulėlydis pasiekė ir Lietuvą.

2017 ir 2018 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Pasvalio krašte surengtų sakytinės istorijos ekspedicijų duomenys leidžia atidžiau pažvelgti į šios didžiosios istorijos pabaigą – paskutinius vėjo malūnų dešimtmečius Lietuvoje. Tai buvo staigi revoliucija ar lėtas pasitraukimas? Kada Lietuvoje pastatyti paskutiniai vėjo malūnai? Kokia pabaiga ištiko senuosius vėjo malūnus? Paskaitoje paseksime vėjo malūnų saulėlydžio pėdsakais.

Istorinį artefaktą pristatė Diana Streikuvienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė. Artefaktas: Lygumų malūnas. Pakruojo r. Dailininkas Arūnas Eduardas Paslaitis. 1983 m. Popierius, akvarelinis pieštukas, akvarelė, 47,7 × 35,8 cm.

2023 m. gruodžio 7 d. „Rogėmis per Baltiją, arba Mažojo ledynmečio išdaigos Lietuvoje XIV–XVIII a.“ (dr. Eugenijus Saviščevas)

2023 m. gruodžio 7 d. dr. Eugenijaus Saviščevo paskaita „Rogėmis per Baltiją, arba Mažojo ledynmečio išdaigos Lietuvoje XIV–XVIII a.“

Mažuoju ledynmečiu mokslininkai įvardija santykinai šaltą XIV–XIX amžių laikotarpį. Šį apibūdinimą išgirdęs, pavyzdžiui, XVII amžiaus žmogus turbūt būtų nusistebėjęs: „Nejau mūsų orai šaltesni, nei buvo senovėje?“ Ir tikrai, šaltesni jie atrodo ir žvelgiant iš mūsų dienų. Ypač XVI–XIX amžiais visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje, žiemos buvo šaltesnės, o vasaros lietingesnės. Dėl to tais laikais gyvenę žmonės patyrė daugybę sunkių išbandymų. Užsitęsę šalčiai, ilgai išliekantis gilus sniegas ir žemės paviršiaus įšalas buvo aiškūs perspėjimai apie būsimą blogą derlių, išaugsiančias duonos kainas ir bado grėsmę. Todėl žmonės ne tik stebėjo orus, bet ir ėmė juos aprašyti, o vėliau dar ir nuosekliai fiksuoti. Ką apie Mažojo ledynmečio laikotarpio Lietuvos žmonių gyvenimą galime sužinoti iš tų užrašų?

Istorinį artefaktą pristatė Tadas Šėma, Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkas. Artefaktas: Rogės, priklausiusios grafams Tiškevičiams. Lietuva (?), XVIII a. I pusė.

2024 m. sausio 25 d. „Akmens amžiaus žmogaus miškas“ (dr. Kęstutis Peseckas)

2024 m. sausio 25 d. dr. Kęstučio Pesecko paskaita „Akmens amžiaus žmogaus miškas“

Žmonėmis virtome ir tokiais, kokie esame dabar, tapome akmens amžiuje. Visą šį ilgą laikotarpį mūsų ištikimi draugai ir bene svarbiausi palydovai buvo miškai ir medžiai. Aptarsime medžių vaidmenį žmogaus evoliucijos, akmens amžiaus kultūros ir technologijų raidos kontekste. Taip pat supažindinsime su seniausiais ir įdomiausiais mediniais archeologiniais radiniais, aptiktais Lietuvoje, ir pabandysime pasiaiškinti, kokiuose miškuose gyveno 3 tūkstantmečio pr. Kr. pajūrio gyventojai.

Istorinį artefaktą pristatė Dalia Ostrauskienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė. Artefaktas: Tinklo pasvarai su beržo tošimi, su lankeliu, apsukti liepos karna, ir plūdės iš pušies žievės.

2024 m. vasario 8 d. „Nepriklausomybės atkūrimas (1918–1920 m.) epidemijų apsuptyje“ (Andrius Grodis)

2024 m. vasario 8 d. Andriaus Grodžio paskaita „Nepriklausomybės atkūrimas (1918–1920 m.) epidemijų apsuptyje“.

Paskaita vyks Jono Šliūpo muziejuje Palangoje.

1918 m. vasario 16 d. deklaruotas Lietuvos valstybingumo įtvirtinimas visuomenės istorinėje atmintyje dažniausiai siejamas su 1919–1920 metais vykusiu Nepriklausomybės karu, tarptautinės bendruomenės pripažinimo siekimu, sienų su kaimyninėmis šalimis nustatymu. Tačiau kova dėl nepriklausomybės vyko ne tik mūšio lauke ir diplomatų kabinetuose. 1918 m. Lietuvą užklupo pasaulį sukrėtusi ispaniškojo gripo pandemija, vėliau epideminį lygį šalyje pasiekė šiltinė, dizenterija, raupai, kitos užkrečiamosios ūminės arba lėtinės infekcinės ligos. Kokie veiksniai lėmė epideminių ligų protrūkį valstybingumo atkūrimo laikotarpiu? Kokiomis priemonėmis buvo bandoma stabdyti epidemijų plitimą? Kaip į užkrečiamąsias infekcines ligas reagavo karų ir okupacijų nualinta Lietuvos visuomenė?

Istorinį artefaktą pristatė Milda Kvizikevičiūtė. Artefaktas: Medicininis švirkštas dėžutėje. XX a. 2 dešimtmetis.

2024 m. vasario 22 d. „Totalitarinė estetika: bandymai pakeisti kaimo erdvę sovietmečiu“ (dr. Antanas Terleckas)

2024 m. vasario 22 d. dr. Antano Terlecko paskaita „Totalitarinė estetika: bandymai pakeisti kaimo erdvę sovietmečiu“

Ne Lietuvos miestų, bet kaimo erdvės užvaldymas sovietų valdžiai tapo didžiausia problema po Antrojo pasaulinio karo. Kliūčių čia sudarė ne tik Lietuvos partizanai, trukdę įsitvirtinti sovietų valdžios tinklui, bet ir pasaulėžiūriniai bolševikų susidūrimai su paprastu žmogumi ir jo prieraišumu aplinkai, gyvenamajai vietai – šiuos ryšius ardyti buvo kur kas sunkiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ką sovietų valdžios ideologai galvojo apie kaimą? Kaip bandyta jį transformuoti? Ar pavyko jį užvaldyti? Ar Lietuvos sovietizacijos pabaiga tikrai sutampa su organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietų valdžiai pabaiga?

Istorinį artefaktą pristatė dr. Evelina Bukauskaitė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė. Artefaktas: Apylinkės vykdomojo komiteto komplekso „Aguona“ konkursinis projektas. Architektas Vladimiras Zubovas. XX a. 5 dešimtmetis.

2024 m. kovo 7 d. „Svetima, bauginanti ir viliojanti aplinka. Svetimšalių kelionės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (dr. Tomas Čelkis)

2024 m. kovo 7 d. dr. Tomo Čelkio paskaita „Svetima, bauginanti ir viliojanti aplinka. Svetimšalių kelionės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Svetimšaliams vakariečiams Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tolimas ir mažai pažintas kraštas. Užsienio diplomatai, pirkliai, bastūnai čia lankydavosi ne taip ir dažnai, nemažai jų keliavo per LDK į kitas šalis. Daugelis atvykėlių rašė kelionių dienoraščius ir atsiminimus, kuriuose pateikdavo savo įspūdžius apie LDK, aptardavo vietos gyventojus, jų papročius. Šiuose aprašymuose šalis vaizduota kaip mažai pažengusi ir atšiauri, pabrėžtas gyventojų būdo ir papročių kitoniškumas. Dažnai šiuose tektuose pasitaiko perdėtų ir išgalvotų istorijų, kurios buvo priimamos už gryną pinigą ir skleidžiamos toliau. Taip vakariečių sąmonėje formavosi LDK kaip kitokios, labiau agrarinės ir mažai komfortabilios gyventi šalies įvaizdis.

Istorinį artefaktą pristatys dr. Vytautas Jogėla, Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkas. Artefaktas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (Radvilos Našlaitėlio žemėlapis). Braižė Tomas Makovskis, raižė Hesselis Gerritszas. Amsterdamas, 1631–1650 m. Žemėlapis buvo sudarytas Lietuvos didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu ir lėšomis.

2024 m. kovo 21 d. „Automobilis ir besikeičiantis Pirmosios Lietuvos Respublikos peizažas“ (Adomas Žirlys)

2024 m. kovo 21 d. Adomo Žirlio paskaita „Automobilis ir besikeičiantis Pirmosios Lietuvos Respublikos peizažas“.

Paskaita vyks Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje.

Sunku būtų paneigti teiginį, kad XIX a. pabaigoje atsiradęs automobilis buvo vienas iš svarbiausių XX amžių paveikusių išradimų. Automobilis daug labiau nei geležinkelis prieš jį paveikė žmogaus erdvės ir laiko suvokimą, asmeninių kelionių ir su judėjimu susijusių socialinių praktikų normas. Taip pat skirtingai nei geležinkelis, automobilis ir jį lydintys procesai per visą XX amžių sukūrė daug daugiau fizinių ženklų, tokių kaip nesuskaičiuojami keliai užmiestyje ar visam laikui pasikeitę miestai. XXI amžiuje fizinis automobilių ir automobilizmo palikimas tapo kritikos ir permąstymo objektu, tačiau XX a. pirmoje pusėje jis be kalbų buvo modernumo ir pažangos simbolis. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, sekant globalius procesus, taip pat buvo siekiama tokios pažangos. Ir nepaisant to, kad automobilizmas aptariamuoju laiku Lietuvoje nepasiekė tokio masto, kokio pasiekė labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, dabartinės padėties sėklos buvo pasėtos jau tada.

Istorinį artefaktą pristatys Agnė Andrulevičienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė. Artefaktas: Prano Hiksos apsauginiai akiniai. XX a. 3–4 dešimtmečiai. Pranas Hiksa – lakūnas, aeroklubo ir autoklubo narys, 1931 ir 1932 metų pirmųjų automobilių ralių aplink Lietuvą čempionas.

2024 m. balandžio 4 d. „Žmogus ir gyvūnai šalia jo: 13 000 metų istorija Lietuvoje“ (dr. Giedrė Piličiauskienė)

2024 m. balandžio 4 d. dr. Giedrės Piličiauskienės paskaita „Žmogus ir gyvūnai šalia jo: 13 000 metų istorija Lietuvoje“.

Gyvūnai supo į dabartinę Lietuvos teritoriją įžengusį žmogų nuo pat pirmųjų žingsnių prieš 13 000–14 000 metų, tebesupa jį ir iki šiol. Per bendrą mūsų gyvavimo šiame krašte istoriją įtaka vienų kitiems buvo abipusė, tiktai keitėsi žmogų supusios gyvūnų rūšys. Tačiau ar keičiantis epochoms kito žmogaus santykis ir elgesys su jį supančiais gyvosios gamtos atstovais? Archeologų randamų faunos liekanų tyrimai leidžia atsakyti į šį ir kitus žmogaus ir gyvūnų istoriją gvildenančius klausimus: kokie šunys atlydėjo pirmuosius Lietuvos gyventojus? Kokių svarbių mūsų protėviams gyvūnų nebesutinkame ir kodėl? Kokie gyvūnai buvo itin svarbūs pajūryje gyvenusiems akmens amžiaus žmonėms? Kokie augintiniai lydėjo mūsų protėvius į pomirtinį pasaulį ir kuriuos iš jų šalia savęs laidojomės ilgiausiai Europoje, „tik“ kokius 1500 metų?

Istorinį artefaktą pristatys dr. Povilas Blaževičius, Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas. Artefaktas: 5000 metų senumo ruonių kaukolės iš Šventosios senovės gyvenvietės. Ruoniai buvo svarbūs gyvūnai pajūryje gyvenusiems akmens amžiaus žmonėms. Ilgą laiką manyta, kad Šventosios gyvenvietėje aptiktos ruonių liekanos, tarp kurių ir išraiškingos šių gyvūnų kaukolės, yra maistui suvartotų gyvūnų atliekos. Vis dėlto pastaraisiais metais atlikti tyrimai atskleidė, kad ruonių vaidmuo priešistorinėse pajūrio bendruomenėse buvęs gerokai svarbesnis.

2024 m. balandžio 18 d. „Žmogus ir miegamieji rajonai“ (dr. Marija Drėmaitė)

2024 m. balandžio 18 d. dr. Marijos Drėmaitės paskaita „Žmogus ir miegamieji rajonai“.

Masinės gyvenamosios statybos rajonai neretai pavadinami „miegamaisiais“. Kaip XX amžiuje susiformavo ir kodėl visame pasaulyje masiškai paplito ši gyvenamosios aplinkos forma, nepaisant įvairiausių techninių ir idėjinių naujovių? Sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo pastatyta beveik 300 „mikrorajonų“ – masinės statybos daugiabučių namų kvartalų su kultūrinio-buitinio aptarnavimo infrastruktūra: vaikų darželiais, mokyklomis, parduotuvėmis ir prekybos bei paslaugų centrais. Kada ir kaip jie atsirado, vystėsi ir kaip juose gyveno žmogus? Kas lėmė, kad, nepaisant įvairių architektūrinių eksperimentų, šie rajonai įsitvirtino būtent kaip sovietinių miestų kraštovaizdžio atributas?

Istorinį artefaktą pristatys dr. Evelina Bukauskaitė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė. Artefaktas: Stambiaplokščių gyvenamųjų namų serija 120 V. Autoriai Bronius Krūminis, Vidas Sargelis, konstruktorius Vaclovas Zubrus. 1973 m.

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Šiuo bendru projektu muziejininkai į dienos šviesą iškelia tuos eksponatus, kurie dažnai nesulaukia pakankamai dėmesio ar savo lankytojo, o istorikai nustebina temomis, nugulusiomis istorijos paraštėse.