Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) tris mėnesius truksiančiame Lietuvos sezone Prancūzijoje pristatys daugialypę ir įvairiapusišką programą. Anot generalinės direktorės Rūtos Kačkutės, Lietuvos sezonas Prancūzijoje – ne tik unikali galimybė užmegzti tvirtus bendradarbystės ryšius su Prancūzijos meno institucijomis, bet ir sutvirtinti kultūros bendruomenės saitus Lietuvoje.

Lietuvos sezonas Prancūzijoje, pasak R. Kačkutės, yra ne apie individualius pasiekimus ar ambicijas, bet apie sutelktas pastangas kuo įvairiapusiškiau pristatyti Lietuvą ir jos kultūrą Prancūzijoje, ilgalaikių draugysčių mezgimą ir lojalumo ugdymą, kurio taip reikia įtampų kupiname šiuolaikiniame pasaulyje.

R. Kačkutė pokalbyje pasakoja apie muziejaus kuruojamus renginius: išskirtinę Kazio Varnelio parodą Pompidou meno centre, diskusiją ir muziejininkų kompetencijų kėlimo programą Luvro muziejuje, „Etnografinio oparto“ parodą Vasarely Foundation ir Lietuvos sezono Prancūzijoje prasmę apskritai.

– Kokią matote Lietuvos sezono Prancūzijoje prasmę apskritai?

– Šis renginys – išskirtinė, labai svarbi galimybė Lietuvai susitelkti ir parodyti savo įvairialypę, daugiabriaunę ir daugiaprasmę kultūrą: pradedant nuo istorinės tradicijos ir baigiant šiuolaikiniu menu. Tai ne tik galimybė užmegzti tvirtus, ilgalaikius, tvarius ryšius su įvairiomis meno ir kultūros institucijomis, bet ir sutvirtinti kultūrinės bendruomenės saitus čia, Lietuvoje. Turime unikalią galimybę pajusti bendrumą siekdami vieno tikslo – parodyti turtingą Lietuvos kultūrą.

Svarbu ne tik tai, kad paryžiečiai, Provanso Ekso gyventojai ar lioniečiai užklys į lietuvišką parodą, spektaklį, pamatys performansą ar šokį ir tuomet Lietuvos vardas jų lūpose įgaus kitokią prasmę, bet ir tai, kad jau ruošiantis šiam įvykiui vyksta nuolatinis, tęstinis bendradarbiavimas tarp mūsų kūrėjų, institucijų ir Prancūzijos kultūros įstaigų. Mūsų parodų kuratoriai mokosi iš prancūzų, o prancūzai – iš mūsų. Taip mezgami tiek profesiniai, tiek asmeniniai ryšiai, taip geriau pažįstame vieni kitus, mus suartina bendros emocijos ir bendri tikslai. Tai didžiulė dovana, patirtis ir atsakomybė.

Lietuvos sezonas Prancūzijoje, nors truks tik tris mėnesius, yra ilgalaikį poveikį turėsiantis renginys, mūsų kultūros bendruomenės ir visos Lietuvos visuomenės investicija į ateitį.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vizija, sukurta kartu su Lietuvos kultūros institutu, kuruojančiu visą Sezono projektą, – Lietuvą pristatyti kaip inovatyvią, kūrybingą, novatorišką, sąmoningą savo istorijos atžvilgiu šalį. Mes galime pasiūlyti įvairiausio žanro ir formos kultūrinių vyksmų: nuo turiningų parodų iki istorijos pasakojimo pasirodymų ir diskusijų su muziejaus lauko profesionalais.

– Lietuvos sezono Prancūzijoje startas – rugsėjo 13 dieną. Pirmasis LNM renginys – K. Varnelio parodos „Kazys Varnelis. Optinis klasicistas iš Lietuvos“ (kuratoriai Michelis Gauthier (Pompidou centras) ir Indrė Urbelytė (LNM)) atidarymas Pompidou moderniojo meno centre Paryžiuje. Šis renginys – viso Sezono atidarymo dalis. Kodėl prasminga ir unikalu Lietuvą prancūzams pristatyti sutelkiant žvilgsnį į šį optinio meno kūrėją?

– K. Varnelis – unikalus oparto tapytojas, kurio darbai meniniu lygiu nei kiek nenusileidžia geriausiems optinio meno meistrams, eksponuojamiems Pompidou centre. Tai nuolat girdėjome iš parodos bendrakurotoriaus, vieno iš geriausių optinio meno ekspertų Michelio Gauthier. Todėl LNM parodos atidarymas Sezono Prancūzijoje starto metu leidžia prisidėti prie šio menininko įrašymo į optinio meno kanoną. Juk dabar meno pasaulyje vyksta vakarietiško kanono persvastymas: įvairūs dėl politinių, istorinių ar kitų aplinkybių nepastebėti, nepriimti ar pamiršti kūrėjai įsilieja į jį. K. Varnelis, optinis klasicistas iš Lietuvos, turi būti tarp jų.

Kazio Varnelio gyvenimo istorija atspindi didžiulę lietuviškosios tapatybės, Lietuvos istorijos dalį. Visų pirma, jis yra kilęs iš nepaprastai įdomios, bet ir kartu tipiškos kaimo aplinkos, tad jo gyvenimo kelionė atspindi Lietuvos istoriją.

Gimė būsimasis tapytojas Alsėdžiuose, Žemaitijoje. Jo mama – audėja Teofilė Domarkaitė-Varnelienė, o tėvas – tapytojas ir dievdirbys Kazimieras Varnelis. K. Varnelio aplinka neįtikėtinai meniška, įsišaknijusi į tradicinę lietuvių kultūrą, net nesinori šių dviejų pradų būsimojo tapytojo asmenybėje priešinti ar atskirti. Kaip tik norisi švelniai jungti jo atožvalgą į motinos audinius ir tėvo tapytojo talentą.

K. Varnelis – Lietuvai ir jos istorijai brangaus tarpukario vaikas, turėjęs trauktis iš gimtosios šalies į užsienį Antrojo pasaulinio karo metais, gyvenęs, dirbęs, užsidirbęs JAV ir galiausiai padovanojęs didžiąją dalį savo darbų ir surinktą meno kolekciją ir biblioteka Lietuvai. Tokia asmenybe sunku ne tik nesididžiuoti, bet ir nenorėti parodyti pasauliui: veržlus, ambicingas, inovatyvus, gerbiantis meno pasaulio tradicijas, be galo intelektualus ir dosnus žmogus. Jo karo pabėgėlio ir išeivio gyvenimas pasakoja ir mūsų valstybės istoriją – juk tokia daugybė žmonių buvo priversti bėgti iš gimtosios Lietuvos.

Išskirtinė Kazio Varnelio paroda yra savalaikė ir prasminga. Lietuvos nacionaliniam muziejui didžiulė garbė, džiaugsmas ir atsakomybė eksponuoti 16 šio kūrėjo (tiek tapybos, tiek skulptūros) darbų vienoje prestižiškiausių meno institucijų visame pasaulyje – Pompidou meno centre. Ir tai tik bendradarbiavimo su Pompidou pradžia, jau dabar kartu ruošiamės naujam projektui, kurio metu, 2027-aisiais, dalis Pompidou kolekcijos optinio meno kūrinių bus eksponuojama Lietuvoje.

Džiaugiamės ir tuo, kad Pompidou meno centre tuo pačiu metu bus eksponuojama ir MO muziejaus paroda „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų“. Tad trys prestižinės institucijos taps Sezono programos atidarymo epicentru: Pompidou meno centras, Lietuvos nacionalinis muziejus ir MO muziejus. Net dviejų mūsų kultūros įstaigų parodos tokioje meno laukui svarbioje vietoje kaip Pompidou centras – istorinis pasiekimas Lietuvai.

Pasibaigus šioms parodoms Pompidou kolekcija bus praturtinta lietuvių menininkų darbais. Kaip žinia, K. Varnelio darbų įsigyti beveik neįmanoma, todėl labai džiaugiamės, kad LNM pastangomis Kazio Varnelio sūnaus dėka vieną K. Varnelio kūrinį Pompidou meno centrui dovanoja lietuvis kolekcininkas iš JAV Jonas Dovydėnas.

– Rugsėjo 21–22 dienomis Pasipriešinimo ir deportacijų muziejuje Grenoblyje vyks istorijų pasakojimo pasirodymas „Partizanių dainos“. Kuo šis projektas yra ypatingas? Kuo svarbus pristatant Lietuvą Prancūzijai?

– „Partizanių dainos“ – tai trikalbis istorijų pasakojimo pasirodymas, vyksiantis prancūzų, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Poetiškame, muzikiniame ir jaudinančiame pasakojime susipina Prancūzijos, Lietuvos ir Ukrainos pasipriešinimo judėjimų moterų istorijos. Vienos jų kovojo ir kovoja ginklais, kitos – plunksna, daina, nėriniu. Pasirodyme atsiskleidžia šių moterų drąsa ir stiprybė, įkvepianti nepasiduoti net ir sunkiausiomis sąlygomis. Šio projekto iniciatorė – istorijų pasakotoja, LNM parodų kuratorė Milda Varnauskaitė, kuri su kitomis atlikėjomis – prancūze Ariane Pawin ir ukrainiete Maryna Voznyuk pasakos moterų istorijas.

Pasirodyme bus naudojama Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponato – partizanų ryšininkės Pranės Vasiliauskaitės kalėjime išsiuvinėtos nosinės – kopija, pagaminta LNM Etninės kultūros skyriaus tautodailininkių.

Būtent partizaninio karo – šio Lietuvos ir Ukrainos istorijos tarpsnio – pristatymas Prancūzijos publikai atrodo prasmingas ir stiprus Rusijos karo Ukrainoje kontekste, o jungtis tarp panašių – prancūziškų, ukrainietiškų ir lietuviškų – patirčių, viliuosi, suteiks prancūzams galimybę pajausti mus ir mūsų istoriją kaip savą, o ne svetimą. Lietuvos sezono Prancūzijoje šūkis – „Kitas tas pats“, o šis pasirodymas – puikus šūkio atspindys.

– Kitas svarbus įvykis Lietuvos sezono metu: spalio 2 dieną Vasarely Foundation, įsikūrusiame Provanso Ekse, pietų Prancūzijoje, atidaroma „Etnografinio oparto“ paroda (kuratorė Indrė Urbelytė). Šią parodą Lietuvos meno gerbėjai galėjo išvysti Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Ji, šiek tiek pakeista, dabar keliaus į oparto meistro Victoro Vasarely muziejų Prancūzijoje. Kokie šios parodos akcentai?

– Tai antroji Pompidou centre veiksiančios parodos dalis, kito optinio meno meistro, kilusio iš Vengrijos, Victoro Vasarely sukurtame muziejuje. Ši paroda yra įkvėpta glaudaus ryšio tarp K. Varnelio kūrybos ir jo motinos audėjos Teofilės Domarkaitės-Varnelienės austų lietuviškų lovatiesių raštų. Nors neturime ir niekada nerasime pačios Teofilės kurtų audinių, tačiau Lietuvos nacionalinis muziejus yra sukaupęs didžiulę kolekciją audėjų austų lovatiesių. LNM audėjos ir toliau puoselėja, restauruoja, iš naujo atkuria liaudies meistrių kūrinius. Norime šį grožį ir kruopštų audėjų Lietuvos istorijos tėkmėje darbą pristatyti Prancūzijos publikai ne kaip buitį, o kaip meną, gimusį kasdienybėje.

Kartu su tradicinėmis lietuviškomis lovatiesėmis – arba, kaip gražiai vadinama, divonais – eksponuosime ir Kazio Varnelio kūrybą, o paroda norime akcentuoti, jog ribos tarp tradicinio ir modernaus meno nėra jau tokios griežtos, kaip buvo anksčiau įsivaizduojama. Ši paroda – tradicijos ir šiuolaikiškumo sintezė, pagarba audėjos darbui ir kūrybiniam polėkiui. Apskritai tekstilė – pasaulyje vis labiau vertinamas kūrybos būdas, jau nebelaikomas tik „buitinio“ pasaulio dalimi.

Kartu su paroda į Prancūziją keliauja ir kompozitoriaus Mato Samulionio specialiai šiam projektui sukurta muzika – Lietuvos nacionalinio muziejaus audėjų dirbtuvėse kompozitorius įrašė audėjų staklių, verpimo ratelio garsus, lankytojus parodoje pasitiks M. Samulionio muzikinės interpretacijos sferinis garsas, kuriam nepaprastai tinka Victoro Vasarely sukurtas unikalus pastatas.

– Lietuvos nacionalinis muziejus vasaros pradžioje nudžiugino kultūros bendruomenę paskelbęs apie trejų metų bendradarbystę su Luvru. Kaip atrodys šis bendradarbiavimas? Jo pradžia – kaip tik Lietuvos sezono Prancūzijoje metu.

– Sutarties tikslas – ilgalaikis abiejų muziejų bendradarbiavimas, bet pagal muziejų lauke nusistovėjusias taisykles sutartys yra pasirašomos trejiems metams, o paskui atnaujinamos, kai patikslinami konkretūs darbai ir projektai, kurie bus įgyvendinami.

Pradedame dviem svarbiais projektais: visų pirma – Lietuvos muziejininkų mokymai MARTA Luvre. Luvras yra ne tik vienas seniausių muziejų pasaulyje, bet ir turi vieną geriausių muzeologijos mokyklų. O LNM yra atsakingas už Lietuvos valstybinių ir nacionalinių muziejų kvalifikacijos kėlimą, tad šis projektas buria visus Lietuvos valstybinio sektoriaus muziejus ir jų darbuotojus. Mums kaip muziejui itin svarbu burti ir profesionalų bendruomenę, skatinti jų tobulėjimą ir bendradarbiavimą.

Lietuvos delegacija gilinsis į tokias temas kaip fondų komplektavimas, rinkinių formavimas, jų tvarkymas ir paveldo apsauga. Buvo nuspręsta, kad tai yra pati svarbiausia tema tiek mums, tiek Luvrui.

Antroji bendradarbiavimo su Luvru kryptis – spalio 16 dieną Luvre vyks visam Paryžiui atvira apvaliojo stalo diskusija „Permąstyti tapatybę: muziejai ir paveldas karo kontekste“. Šią diskusiją LNM rengia Luvro muziejaus Dominique-Vivant Denon centre. Diskusijos metu bus nagrinėjamas muziejų vaidmuo karo metu Europoje ir ypač – Lietuvoje.

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje verčia permąstyti jautrius tapatybės ir sienų klausimus kultūros ir meno srityse, atgaivina skausmingus okupacijos laikotarpių prisiminimus šiame regione. Per krizę muziejams tenka svarbus vaidmuo – ne tik informuoti visuomenę, gelbėti paveldą, bet ir pareiga išsaugoti kultūrinę atmintį.

Diskusijoje dalyvaus Lietuvos kultūros tyrimų institutui atstovaujanti menotyrininkė profesorė Giedrė Jankevičiūtė, Lietuvos nacionalinio muziejaus menotyrininkė Indrė Urbelytė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus menotyrininkė Aistė Bimbirytė, Krokuvos nacionaliniam muziejui atstovaujantis meno istorikas Mirosławas Piotras Krukas, iš Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto prie diskusijos prisijungs meno istorikė Ewa Manikowska. Džiaugiamės, kad diskusijoje dalyvaus ir Ukrainos atstovas – Nacionalinio universiteto Kyjivo Mohylos akademijos filosofijos ir religijos profesorius Constantinas Sigovas. Diskusiją moderuos Luvro muziejaus Bizantijos ir Rytų krikščioniškojo meno departamento direktorius Maximilienas Durand’as.

Su Luvro direktore Laurence des Cars, kuri, beje, puikiai pažįsta Lietuvą, nes jos vadovavimo D’Orsay muziejui metu buvo surengta M. K. Čiurlionį ir kitus Baltijos šalių simbolistus pristatanti paroda, aptarėme, kad karo Europoje kontekstas suartina mus kaip muziejus ir mus kaip muziejų vadoves. Mes puikiai suvokiame kylančius iššūkius išsaugoti mums patikėtą kultūros paveldą.

– Ko Jūs pati kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė labiausiai tikitės iš Lietuvos sezono Prancūzijoje? Ko laukiate ir kuo gyvenate dabar?

– Norėčiau šiltos draugystės, tarpusavio supratimo, partnerystės, ilgalaikio bendradarbiavimo tarp lietuviškojo ir prancūziškojo kultūros sektorių.

Norėčiau, kad kuo daugiau prancūzų tiesiog sužinotų šiek tiek daugiau apie Lietuvą, pajustų emocinį ryšį ir gal net pagalvotų apie kelionę į Lietuvą. Taip mezgami emociniai ryšiai, ugdoma empatija ir tiesiog žmogiškas artimas ryšys. Tai galutinis tikslas, o tai reiškia, kad šis sezonas – tik kelio pradžia.

Viliuosi, kad Lietuvą prancūzai pamatys kaip kūrybingą, novatorišką, vieningą šalį ir atkreips dėmesį į mūsų unikalią, gražią, bet ir kupiną iššūkių istoriją. Ir kad šis buvimo su prancūzų publika laikas mums padės įtikinti partnerius Prancūzijoje, kaip svarbu remti Ukrainą šiuo jai ir visai Europai sunkiu metu.