Gintaro kelias: tarp mito ir tikrovės

Šiandien visi žino, kad gintaras – tai medžių sakai, jo esama visame pasaulyje, tačiau išskirtiniu laikomas vadinamasis baltiškasis gintaras, nors tuo metu, kai jis susiformavo, maždaug prieš 50 milijonų metų, nebuvo nei Baltijos jūros, nei Skandinavijos pusiasalio.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose veikiančioje tarptautinėje parodoje „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ pasakojama apie pirmuosius amžius po Kristaus. Taip norėta laiką nors kiek sukonkretinti, paversti jį labiau apčiuopiamu. Būtent tuo metu vadinamasis civilizuotas pasaulis – romėnai – atkeliavo iki Baltijos jūros pakrančių, kad parsivežtų mistiškosios medžiagos. Taigi romėnai ne tik plėtė savo valstybę užkariaudami naujas teritorijas, bet ir mezgė prekybos ryšius, o tai suteikė gero ir mūsų protėviams – aisčiai pateko į rašytinius šaltinius. Juos pirmąkart 98 mūsų eros metais aprašė Tacitas.

Folkloro sakmės

Nors gintarą gaubia daug paslapčių, mitų esama vos kelių. Jie stipriai susiję su Lietuvos identiteto formavimu, politiniu naratyvu: su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, net tautos atsiradimu.

Regis, sakmė apie Jūratę ir Kastytį gyvavo per amžius: ši istorija taip įaugusi į kiekvieno mūsų pasaulėjautą, kad dažnas pamiršta ar net nežino, kad lietuvių tautosakoje ji pirmą kartą buvo užrašyta XIX amžiaus viduryje. Ją užrašė poetas, rašytojas, tautosakininkas Liudvikas Adomas Jucevičius. Legenda buvo labai romantizuota: gintaras – tarytumei moteris, romantiško turinio turinti esencija. XX amžiaus pradžioje Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė sukūrė pasaką („Jūra“, 1908) apie verkiantį kūdikį, paliktą ant marių kranto, – šis kūdikis tarsi reprezentuoja Lietuvą: prie jo priplaukusi gulbė maitina vaiką gintaru. Gintaras čia nelyginant stiprybės šaltinis, tautos dvasios šaltinis, o kūdikis – tauta, jos dvasia. Taigi nuo XIX a. vidurio, o ypač XX a. pradžioje gintaras imamas tapatinti su Baltijos, tautos dvasia, kol galiausiai Maironis sueiliuoja poemą.

Taigi kas yra gintaras? Tai ne tik medžiaga, žadinanti fantaziją, bet ir savotiška laiko mašina, gebanti išsaugoti nuorodas į praeitį, prieš milijonus metų gyvenusius gyvūnus, augalus. Tas žmogui visais laikais darė didžiulį įspūdį – juk per gintarą buvo galima prisiliesti prie praeities. Tačiau kūrėjui, juvelyrui gintaras yra baisiai klastingas, su juo sunku dirbti. Tai trapi medžiaga, ir nežinia, ką galima joje rasti: joje esama ir oro burbuliukų, ji gali lengvai skilti. Nuo gintaro apdirbimo pradžios niekas nepasikeitė.

Kelionė per XX amžių

Istoriškai gintaras – labai ambivalentiškas. Jo vertės skalė be galo plati: nuo prabangių ir labai vertingų dirbinių iki kičinių katinukų (net teletabių!) iš gintaro dulkių, kuriomis galima apklijuoti beveik viską – net automobilį.

Per visą XX amžių buvo suformuotas didžiulis simbolinis kapitalas. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, kai kurie gintariniai papuošalai įgavo labai negatyvias asociacijas, visiškai nepriimtinas šiuolaikiniam žmogui. Gintaras per XX amžių pasidavė daugybei transformacijų, turėjo daug vaidmenų, vienas kurių – tautos dvasios išraiška. Skirtingais laikotarpiais gintaro įvaizdis – verbalinis ir materialus – kartais sutapdavo, o kartais net labai prasilenkdavo. Prakilnus gintaro kaip Lietuvos įsikūnijimo įvaizdis atsirado su pirmąja nepriklausomybe, tautiniu romantizmu, kai lietuviai formavosi kaip tauta, kuriai reikėjo atspirties taško susivokti, kas jie yra iš tikrųjų.

Gintaras buvo pasirinktas kaip vienas iš lietuvybės komponentų, galintis asocijuotis su gintarine Jūratės pilimi. Tačiau realybė visai kitokia – gintaro Lietuvoje ne taip ir daug, o iš jo dirbtuvėse eksportui buvo gaminami karoliai, plunksnakočiai, rašalinės, rožančiai. Romantizmo būta tik įvaizdyje, ne realiuose dirbiniuose.

Atrodo, kad gintaras yra neatsiejama lietuvių tautinio kostiumo dalis, bet neatsiejama tautinio kostiumo dalimi gintaro karoliai tapo tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Tuomet buvo daug dirbama siekiant unifikuoti, standartizuoti tautinį kostiumą, kuriuo puošdavosi ponios, eidamos į viešus iškilmingus renginius.

O štai sovietmečiu, iki 1957-ųjų, su gintaru mene buvo elgiamasi, galim sakyti, kiauliškai. Esama nepaprasto grožio gintaro gabalų: balto, juodo, mėlyno. Tačiau gintaro žaliava, kuri neatitiko tuomečio standarto, buvo traktuojama kaip atliekos. Gintaras buvo malamas į dulkes, kaitinamas, lydomas, keičiama jo spalva, iš jo liejamos vyšnios, vorai, vabalai ir pan.

Be galo daug gintaro gabalų buvo nurašyta kaip atliekos, kurios buvo išlydytos arba supjaustytos. Tuo metu gamybai buvo panaudojama tik 17 procentų rasto gintaro. Nors skulptoriaus ir dizainerio Felikso Daukanto dėka požiūris į gintarą ėmė keistis, segės su vyšniomis ar klumpėmis išliko labai populiarios. Taigi gintaro turėta nemažai, tačiau iš jo gaminti dirbiniai vėliau nebepatiko niekam – ši produkcija sukūrė neigiamą simbolinį kapitalą. Gintaras tapo save patį diskredituojančiu objektu, nieku paverstas ir gintaro mitas.

Pats gintaras savaime nekaltas – jis reiškė nebe Lietuvą, o Tarybų Lietuvą. Sovietmečiu teisingą meno kūrinį turėjo sudaryti nacionalinė forma ir internacionalinis turinys. Nuo romantizuoto įvaizdžio pereinama prie sovietmečiu paradoksaliai pratęstos Eduardo Mieželaičio „Gintaro paukštės“. Gintaras nebebuvo Lietuvos nuosavybė, o visos SSRS. Šiam įvaizdžiui stiprinti buvo kuriama sovietinė tautų draugystės mitologija, paremta gintaru.

XX amžiaus pabaigoje menininkams ir visuomenei apskritai nebesinorėjo į sovietinius gintaro dirbinius žiūrėti, o menininkai su gintaru nebenorėjo dirbti. Atkūrus nepriklausomybę, lietuviai iš naujo turėjo apmąstyti savo tapatybę. Retas kuris galėjo tapatintis su Smetonos laikais, tautiniu romantizmu, sovietine praeitimi.

Tarptautinė paroda „1000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ kviečia nusikelti į laikus, kai gintaras buvo prabangos prekė, nediskredituota ideologijos.

Sekti parodos lydimuosius renginius galite: spausti čia.

Parodos katalogas: spausti čia.

Tekstas parengtas pagal parodos lydimąjį renginį „Ar gintaras visada buvo savasties dalis?“, kurį visą galima pasižiūrėti Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube paskyroje: spausti čia.