Vienas iš kultūros politikos planavimo dokumentuose numatytų tikslų – pasiekti, kad iki 2030 metų ne mažiau kaip 65 proc. visų kultūros sektoriaus darbuotojų patobulintų kvalifikaciją. Geriau apmokyti ir motyvuoti darbuotojai gali kurti įdomesnes ir įtraukesnes veiklas, renginius ir programas, atitinkančias įvairių visuomenės grupių poreikius. Kompetentingi darbuotojai gali geriau rūpintis kultūros paveldu, muziejiniais eksponatais ir kitomis kultūros vertybėmis, taip pat efektyviau apie jas skleisti informaciją.

Kultūros ministerijai pradėjus įgyvendinti sisteminį kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo modelį svarbus vaidmuo tenka Lietuvos nacionaliniam muziejui. Jis tapo kompetencijų centru šalyje, organizuojančiu ir koordinuojančiu muziejų bei Šiuolaikinio meno centro darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimą. Apie tai pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Kas šioje srityje jau padaryta? Prašome pristatyti Lietuvos nacionalinio muziejus pradėtą įgyvendinti centralizuotą nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams skirtą muziejinių kompetencijų ugdymo programą „Marta“.

Muziejinių kompetencijų ugdymo programa „Marta“ yra ilgalaikis projektas, kuris turės stiprų poveikį šalies muziejininkystei ir muziejinių kompetencijų ugdymui. Gavę užduotį centralizuotai įgyvendinti nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams skirtą programą, visų pirma norėjome sukurti tvirtą pagrindą. Todėl kartu su organizacija „Kūrybinės jungtys“ specialiai šiai programai parengėme kolegialaus mokymosi principu pagrįstą metodiką. Lietuvoje aukštosios mokyklos neberuošia muziejų specialistų, tad ir mokytis neturime iš ko. Mūsų sukurta metodika sudaro galimybes semtis patirties iš geriausių pasaulio specialistų, o lektorių rengimo sistema užtikrina, kad pasaulinio lygio muziejų praktika pasiektų visus norinčiuosius mokytis, bet negalinčiuosius vykti stažuotis į užsienį. Užsienio muziejus aplankę programos dalyviai mokomi dalytis žiniomis su kolegomis iš kitų muziejų, kartu plėtoti idėjas kokybiniams Lietuvos muziejų pokyčiams. Tai leidžia mokytis ir mokyti kitus, taip pat megzti labai tvirtus muziejų tinklaveiklos ryšius. Taip užtikriname, kad žinios, kurias atsivežame, yra pritaikytos mūsų kontekstui, individualiai Lietuvos situacijai.

Per metus apie 50 dalyvių vyksta į vizitų programas užsienyje ir daugelis jų tampa lektoriais. Jau spėta apsilankyti Estijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Nyderlandų muziejuose, netrukus vyksime į Prancūziją ir JAV. Programos dalyviai puikiai įvertino mokymus V&A muziejuje, Šiaurės šalių muziejuje Nordiska, Van Gogo muziejuje, Rijksmuseum, neabejotinai teigiamai bus įvertinti ir šiemet Metropolitano meno muziejuje, Niujorko Moderniojo meno muziejuje bei Luvre dar tik įvyksiantys mokymai. Bendrai mokymuose per pusantrų metų jau sudalyvavo daugiau nei pusė tūkstančio.

Semiamės patirties ir žinių iš geriausių pasaulio muziejų, o ar mokosi mūsų šalies muziejų specialistai vieni iš kitų, bendradarbiauja su susijusių sričių profesionalais Lietuvoje?

Šalia užsieniečių, mokomės ir iš Lietuvos profesionalų, kurie pasiūlo itin aktualių mokymų, juk kas geriau atsakytų į muziejininkams kylančius klausimus, nei juos jau išsprendę mūsų šalies muziejininkai? Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratoriai vedė itin paklausius gyvus mokymus apie eksponatų paruošimą parodoms, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus LIMIS centro specialistai moko, kaip pasinaudoti jau esamomis platformomis ir kiekvienam muziejui pačiam susikurti puikiai funkcionuojančius e.produktus (audiogidus, virtualias parodas, etc).

Gegužę Lietuvoje vyko ir itin svarbūs mokymai apie muziejų prieinamumą ir įtrauktį, kuriuos vedė šios srities profesionalai: auditorijų plėtros ekspertė ir „Impact Foundation“ prezidentė Agata Etmanowicz bei su daugybe kultūrinių įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų dirbanti kultūros profesionalė Neringa Kulik.

Svarbu paminėti ir vykdomų mokymų išliekamąją vertę – kiek tik leidžia galimybės juos filmuojame, taigi jau galime pasiūlyti galimybę kai kuriuos mokymus išklausyti nuotoliniu būdu, parengiame metodinę medžiagą, kurią per specialiai sukurtą platformą dalinamės su norinčiaisiais.

Ar jau galima apibendrinti pagrindines šios programos tendencijas, teikiamas naudas, kalbėti apie tolesnes perspektyvas?

Nors džiaugiamės skaičiais, tačiau pats svarbiausias šios programos tikslas yra aukšta muziejų teikiamų paslaugų kokybė. Siekiame, kad nacionalinių ir valstybinių muziejų profesionalams skirtos programos naudą ateityje pajaustų žymiai platesnis ratas žmonių, tarp jų – muziejų lankytojai, kurie labai pagrįstai tikisi vis šiuolaikiškesnių ir įdomesnių parodų, edukacijų ir kitos veiklos. Mūsų įgyvendinama programa sudaro sąlygas mokytis iš pasaulinio lygio muziejų ir tuo pačiu stengiasi, kad muziejų specialistai pagal užimamas pareigas gautų būtent tas žinias, kurių jiems reikia. Programa atliepia nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo prisitaikant prie kintančios visuomenės poreikį.

Kalbant apie ateitį, pasirašėme sutartį su Luvro muziejumi, kurioje numatytas ir nuolatinis šios institucijos prisidėjimas prie „Martos“ mokymų. Pirmieji jų įvyks jau šį rudenį, vyksime gilinti muziejininkystės ir fondų komplektavimo žinių, nes būtent šis muziejus turi neįkainojamą patirtį. Netrukus įvyks pirmoji edukatorių stovykla, į kurią atvyks Nyderlandų Van Gogo muziejaus edukacijų vadovė. Susitikimas su ja bus neįkainojamas ne tik žinių prasme, bet ir įkvepiantis. Planus dėliojame ir 2025 metų programai.

Džiugu, kad programos dalyviai nori mokytis iš pačių geriausių ir kol kas bendradarbiavimui mums pavyksta pritraukti aukščiausio lygio muziejus. Mums patikėta atsakomybė ir parodytas pasitikėjimas organizuoti šią programą yra ir mus pačius auginantis dalykas. Tą darydamas Lietuvos nacionalinis muziejus mezga naujus ryšius, atranda kelius į pasaulinę lygą ir atveda į ją savo komandą. Įsukti šią programą nebuvo lengva ne tik dėl jos aprėpties, bet ir dėl komandos ambicijos visko nepaversti tik dar vienu užsienio muziejų aplankymu. Todėl programos dalyviai kiekvienam mokymosi vizitui iš anksto ruošiasi, atlieka namų darbus. Tai labai palengvina mokymosi procesą, išmoktos medžiagos apdorojimą bei pasirengimą informaciją perduoti kolegoms. Pradžioje diskutavome dėl pavadinimo, bet dabartis rodo, kad sprendimas pasiteisino – „Marta“ po truputį tampa reiškiniu tarp muziejų ir itin artimai susigyvena su muziejininkais. Užmegztas šiltas ir artimas ryšys.

Ar įžvelgtumėte teigiamų rezultatų darbuotojų, tobulinusių savo kvalifikaciją, veikloje, galbūt šiek tiek pasikeitė ir pats požiūris?

Džiugina muziejuose dirbančių žmonių lyderystė ir siekis tobulėti. Paprastais mokymais jų nepritrauksi, o ir bazinį lygį siekiančių žinių mokyti reikia vis rečiau ir rečiau, nes pastaruoju metu muziejai padarė stulbinantį šuolį. Keitėsi ne tik ilgalaikį įdirbį turinčių specialistų požiūris į muziejaus misiją, apimančią ne tik kaupimą ir saugojimą, pokyčius lemia ir jaunų žmonių pritraukimas į muziejus. Jie nebelaiko muziejaus nuobodžia ir apdulkėjusia įstaiga, bet siekia ją paversti tikru kultūros epicentru. Jauni žmonės ateina su savo atvirumu, lankstumu, o kartais gal ir naiviu idealizmu, kuris įneša daug šviežio oro. Čia labai svarbus tampa žymiai didesnę patirtį turinčių kolegų žinojimas ir įgyta išmintis. „Martos“ programa padeda tai subalansuoti, ir taip atsiranda idėjų ir žinių apykaita. Toks santykis muziejuose tampa puikia varomąja jėga su patikimu vairininku. Dėl to ir programai keliama aukšta kartelė – norime mokytis iš geriausių, iš pasaulinio lygio muziejų, kurių praktika ir pasiekimai yra tai, į ką reikia lygiuotis. Tai ir lemia šios programos populiarumą – sulaukiame labai daug pretendentų dalyvauti užsienyje vykstančių stažuočių programose. Planuodami konkrečias kryptis, žiūrime, ką apsilankymas viename ar kitame muziejuje duos dalyviams, ar atlieps jų lūkesčius ir poreikius, papildys jau dabar turimas žinias. Todėl tiek mokymų lektoriai, tiek muziejai, kuriuose semsimės žinių, yra kruopščiai atrenkami.

Jau yra susiformavusi programos „Marta“ alumnų komanda, kuri yra labai aktyvi ir imasi veikti labai savarankiškai – įsilieja į organizuojamas veiklas, vyksta aktyvus neformalus bendravimas ir tinklaveikla tarp muziejų visoje šalyje. Ji svarbi, nes užtikrina idėjų sklaidą, skatina iniciatyvą, bendrus projektus arba tiesiog keitimąsi patirtimi. Kartais labai svarbu tiesiog turėti su kuo pasitikrinti savo mintis, o kuo ryšys artimesnis, tuo paprasčiau tą daryti.

Net ir diskutuojant apie bendras problemas su ne kartą mokymuose dalyvauti jau spėjusiais žmonėmis, juntamas akiračio plėtimas, sprendimų iššūkiams ieškoma žvelgiant žymiai plačiau, gimsta naujos idėjos, atsiranda daugiau dalijimosi ne tik idėjomis, bet ir ištekliais, tai skatina tvarumo augimą. Tai maži teigiami pokyčiai kasdienėje veikloje, kurie palengva atsispindės ir muziejų veikloje, ekspozicijose, parodose, bendravimo kultūroje, taigi bus juntamas ir lankytojui.

Ar galima teigti, kad aukštos kvalifikacijos muziejų specialistų poreikio problematika yra platesnė nei vien tik kvalifikacijos tobulinimas?

Įsigalėjusi nuomonė, kad didžiausią specialistų trūkumą pajus technologijų ir inžinerinės sritys, tačiau esame ant ribos, kai muziejai, archyvai neišvengiamai susidurs su šią sritį išmanančių darbuotojų stygiumi. Jau kurį laiką, kaip minėjau, tokie specialistai mūsų šalyje pagal atskiras programas nėra rengiami, o kasmet vis daugiau vyresnių darbuotojų išeina į užtarnautą poilsį. Mes, kaip ir kitos atminties institucijos, šias spragas užpildome mentorystės principu – stengiamės sudominti savęs vietos darbo rinkoje dar tik ieškančius istorijos, archeologijos, paveldotvarkos, menotyros ar kitų sričių absolventus, juos užsiauginame perteikdami ilgametę patirtį. Tai užima daug laiko, o ir patirtį perduodantieji turi nepamiršti mokytis, nes muziejų ir archyvų pasaulis taip pat nestovi vietoje.