XX Marijos Gimbutienės skaitymai

2023 03 16 – 2023 05 11
18 val.
Senasis arsenalas
Arsenalo g. 3
Renginys
Renginys internete
Nemokamai
Renginio nuoroda

Lietuvos nacionaliniame muziejuje jau dvidešimtą kartą rengiami skaitymai, skirti žymiausiai lietuvių archeologei, Senosios Europos civilizacijos tyrėjai ir archeomitologijos krypties kūrėjai prof. Marijai Gimbutienei (1921–1994).

Dešimties pranešimų autoriai per šešis vakarus pristatys daugelį Lietuvos archeologijos temų: naujausius tyrinėjimus ir atradimus, materialinės kultūros studijas ir restauravimą, laidoseną, baltų religiją ir mitologiją, konfliktų archeologiją.

Paskaitos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, su tiesiogine transliacija muziejaus Youtube kanale. Dalyvavimas nemokamas.

Renginį organizuoja Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvos archeologijos draugija.

2023 m. programa

Kovo 16 d. 18 val.

Dr. Miglė Urbonaitė-Ubė, dr. Elena Pranckėnaitė (Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), dr. Karolis Minkevičius (Vilniaus universitetas)

Naujausi vėlyvojo bronzos amžiaus Kukuliškių gyvenvietės (Klaipėdos r.) tyrimai

2022 m. jau ketvirtą sezoną buvo tęsiami archeologiniai tyrimai Kukuliškių gyvenvietėje. Šių metų tyrimai susidėjo iš dviejų dalių. Pirmiausia buvo šurfuojama aplinkinė teritorija norint tikslinti kultūrinio sluoksnio paplitimą ir buvo vykdomi žvalgomosios perkasos tyrimai gyvenvietės teritorijoje siekiant išsiaiškinti gyvenvietės struktūrą, surinkti daugiau mokslinių duomenų laboratoriniams tyrimams. Buvo ištirtas 23 m² plotas, surinkti 284 radiniai, zooarcheologinės ir makrobotaninės medžiagos. Buvo imami fosforo, geologiniai, parazitologiniai mėginiai. Pranešime bus pristatyti pirminiai lauko darbų rezultatai ir pasiekti tikslai.

Dr. Atas Žvirblys (Lietuvos nacionalinis muziejus)

Pypkių archeologija

Lietuvos muziejų fonduose priskaičiuojama keliolika tūkstančių molinių pypkių fragmentų, kurie buvo rasti archeologinių tyrimų metu Lietuvos miestų ir miestelių senamiesčiuose. Nors dauguma jų yra teisingai identifikuoti kaip pypkių dalys, tačiau dažnai identiškų fragmentų aprašymai ir pateikiamas datavimas labai skiriasi, kadangi ilgai neturėta tyrimų metodikos lietuvių kalba. Užsienio autorių parengta metodinė tyrimų medžiaga taip pat ne visais atvejais tinka lietuviškam kontekstui, nes skirtinguose pasaulio regionuose molinės pypkės turėjo nemažų tipologinių skirtumų. Šiuo pranešimu siekiama išskirti ir apibrėžti XVII a.–XIX a. pirmosios pusės molinių pypkių analizės ir datavimo metodus, kurie tiktų būtent lietuviškam kontekstui, taip pat aptarti surinktų duomenų interpretacijos galimybes.

Kovo 30 d. 18 val.

Dr. Vykintas Vaitkevičius (Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)

Dainavos žemės šventvietės

Prieš daugelį metų Marija Alseikaitė-Gimbutienė ankstų rytą Valkininkuose stebėjo dainuojančią avižų pjovėją ir patyrė, jos žodžiais tariant, susivienijimą su Žeme. Tas jausmas žymiąją mokslininkę lydėjo visą gyvenimą ir lėmė jos pažiūras.

2021–2022 m. Klaipėdos universiteto archeologai ir Dzūkijos nacionalinio parko bei Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato specialistai sutelkė žinias apie baltų religijos šventvietes istorinėje Dainavos žemės dalyje, kuri šiandien apima Varėnos rajoną ir Druskininkų savivaldybę. Po kruopelę surinkti duomenys apie šventuosius miškus, medžius, kalvas, akmenis, ežerus, raistus, šaltinius ir upelius įvaizdina ir įgarsina tai, apie ką kalbėjo M. Gimbutienė; šiose vietose iki šiol juntama šventybė, saugomas ryšys su protėviais, patiriama laimė ir įgaunama sveikatos.

Balandžio 13 d. 18 val.

Dr. Gediminas Petrauskas (Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas)

XX a. konfliktų archeologija: pasaulinis kontekstas ir lietuviškosios patirtys

XX a. konfliktų archeologija, kaip atskira naujausius karinius konfliktus tyrinėjanti archeologijos mokslo kryptis, pradėjo formuotis XX–XXI a. sandūroje Jungtinėje Karalystėje. Per pastaruosius dvidešimt metų Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, Holokaustą ir antinacinį pasipriešinimą, Ispanijos pilietinį karą, Šaltąjį karą ir Lotynų Amerikos XX a. 7–9-ojo dešimtmečių karines diktatūras menančių vietų tyrimai tapo neatsiejama archeologijos mokslo dalimi. Nagrinėdama konfliktų kraštovaizdį, materialinę kultūrą, žmogaus santykį su karo žiaurumais ir supančia aplinka, atmintį ir daugelį kitų klausimų, XX a. konfliktų archeologija Vakaruose šiandien yra pripažinta ir nuolat auganti tyrimų kryptis.

Lietuvoje nuo 2010 m. archeologų rengiami Lietuvos partizaninio karo vietų, Vermachto ir Armijos Krajovos karių palaikų užkasimo vietų tyrimai pamažu pakeitė požiūrį į XX a. konfliktų vietas. Tyrinėjimai ir pasirodžiusios publikacijos leido išryškinti archeologijos mokslo reikšmę, atsirado pagrindas apie XX a. konfliktų archeologiją kalbėti naujai. Pranešime, žvelgiant į pasaulinį kontekstą ir lietuviškąsias patirtis, siekiama apibrėžti XX a. konfliktų archeologijos sampratą, formuluoti teorines ir metodines šios naujos archeologijos mokslo krypties apibrėžtis.

Justina Dobeikienė, dr. Linas Kvizikevičius (VšĮ Kultūros vertybių globos tarnyba)

Lietuvos laisvės kovotojų palaikų paieška Leipalingyje

Lietuvos laisvės kovotojų palaikų paieška vietos bendruomenės ir nužudytų asmenų giminių iniciatyva Leipalingyje buvo pradėta 1991 metais. Vakarinėje miestelio dalyje – buvusių Antrojo pasaulinio karo apkasų vietoje ir buvusios NKVD-MGB būstinės, vadinamojo stribyno, kieme – buvo aptikti 33-jų žuvusių ir nužudytų partizanų bei jų rėmėjų palaikai.

2018 m. Leipalingio bendruomenės, E. Kuckailio ir L. Žukauskaitės iniciatyva buvo suorganizuota konferencija, skirta Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimui. 2019 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atnaujino laisvės kovotojų palaikų paiešką, kurios pradiniame etape atliktas 1991 m. Leipalingyje surastų partizanų palaikų reekshumavimas ir identifikavimas. 2021 m. iš VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybos specialistų buvo suformuota paieškos-ekshumavimo grupė, parengta paieškos strategija ir metodika. 2021 m. Leipalingyje, buvusio stribyno kiemo rytiniame paribyje, aptikti vieno nužudyto Lietuvos laisvės kovotojo palaikai. 2022 m. atnaujinus paiešką, taip pat rytiniame buvusio stribyno kiemo paribyje aptikti dar dviejų nužudytų partizanų palaikai. Spalio 20 d., t. y. tų metų paieškos-ekshumavimo ekspedicijos vienuoliktą darbo dieną, už buvusio stribyno sklypo pietinės ribos, patvoryje aptikti Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus palaikai ir dar dviejų nežinomų ir neidentifikuotų asmenų palaikų liekanos. Šio pranešimo tikslas – pristatyti paieškos rezultatus.

Balandžio 27 d. 18 val.

Dr. Rasa Banytė-Rowell (Lietuvos istorijos institutas)

Nuotakos, aprengtos anapusybei? Apie keletą III a. kapų ir mirusiųjų aprangą Vakarų Lietuvoje

Pranešime apžvelgiami III a. po Kr. moterų aprangos elementai, būdingi Lietuvos pajūrio regionui. Būdingiausi jų – prabangi galvos danga su metalo detalių ir kabučių puošyba, taip pat smeigtukai su tutuliais ir juos jungiančios apvaros. Dalies moterų su tokia apranga kapų osteologinės medžiagos tyrimai parodė, kad juose palaidotos mergaitės arba jaunos moterys. Turtingi kapai galėjo būti ne vien arba nebūtinai šeimų išskirtinio aukšto statuso liudininkai. Pranešime atkreipiamas dėmesys į archajiškus jaunų mergaičių laidosenos papročius įvairiose kultūrose ir daroma prielaida, kad aptariami III a. aprangos elementai Vakarų Lietuvos kapinynuose galėjo būti susiję su ritualine vestuvių apranga. Priešlaikinė mergaitės ar merginos mirtis rituališkai reikalavo ją išlydėti anapusybėn su papuošalų komplektu, kuris jai būtų priklausęs tuoktuvių apeigose.

Dr. Šarūnė Valotkienė (Lietuvos nacionalinis muziejus)

Kai gimimo ir mirties deivės susitinka: gimdyvių ir naujagimių mirtys I–XVII a.

Gimdyvių ir naujagimių mirtys priešistoriniais ir dar ilgą laiką istoriniais laikais buvo įprastas reiškinys. Tik pastaruosius 70 metų, žymiai pagerėjus sveikatos priežiūrai ir tobulėjant medicinai, moterų ir kūdikių mirtingumas akivaizdžiai sumažėjo.

Šį itin jautrų gyvenimo momentą pasirinkta nagrinėti pasitelkiant I–XVII a. archeologinę ir antropologinę medžiagą – kapus, kuriuose moterys buvo palaidotos kartu su naujagimiais, surinktus duomenis papildant vienalaikėmis istorijos žiniomis ir vėlesniais etnografiniais aprašymais.

Pranešime keliami klausimai: ar laidojant moteris su naujagimiais buvo atliekami specialūs laidotuvių ritualai? Jei taip, kokių jų pėdsakų aptinkama archeologijoje? O ką apie tai gali papasakoti istorijos bei etnografijos šaltiniai?

Gegužės 4 d. 18 val.

Ingrida Latvytė, Viktorija Grigienė, Eglė Odinienė, Jonas Petuchovas, Rasa Nazarovaitė, Ieva Paukštytė-Schinello, Renata Prielgauskienė, Simona Matuzevičiūtė (Lietuvos nacionalinis muziejus)

Radinių iš 1863–1864 m. sukilėlių palaidojimo vietos Gedimino kalne tyrimai ir restauravimas

2017 m. sausį dėl planuojamų Gedimino kalno gelbėjimo darbų pradėti archeologiniai tyrimai baigėsi netikėtais rezultatais. Kasinėjimų metu buvo aptikti, kaip netrukus identifikuota, 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai. Laidojant (ar tiksliau, tiesiog užkasant) sukilėlių palaikai buvo užberti kalkėmis, kurios, viena vertus, sunaikino didžiąją dalį archeologinės medžiagos, kita vertus, padėjo išsaugoti dalį informacijos. Tam, kad ji nebūtų prarasta, archeologams ir restauratoriams reikėjo bendradarbiauti nuo pradžių ir konservavimo darbus pradėti jau radimo vietoje. Tyrimai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, išėjo sukilėliams skirta studija, surengta paroda. Šiame pranešime tyrimų rezultatus pristato archeologinių radinių restauratoriai.

Gegužės 11 d. 18 val.

Darius Kontrimas (Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija), Dovilė Baltramiejūnaitė (VšĮ Archeologijos centras), dr. Karolis Minkevičius (Vilniaus universitetas)

Kreivojo kalno ir jo aplinkos 2021–2022 m. tyrimų rezultatai

2021 m. atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai Vilniaus piliakalnio su papiliais ir gyvenviete (vad. Kreivuoju, Plikuoju arba Trijų Kryžių kalnu) prieigose, o 2022 m. – ir pačiame piliakalnyje. Šiose vietose archeologiniai tyrimai taip pat vykdyti 1933, 1989, 1991 ir 2017 metais. Dalies ankstesnių tyrimų medžiaga neišliko arba publikuota itin glaustai. Pranešime bus aptariami ir lyginami pastarųjų metų ir anksčiau vykdytų tyrimų duomenys (lyginami radiniai, tikslinama chronologija remiantis gautomis AMS ¹⁴C datomis), pristatomi archeobotaninių tyrimų rezultatai. Kadangi piliakalnis naudotas nuo akmens amžiaus iki šių laikų, atsižvelgiant į turimą medžiagą daugiausia bus koncentruojamasi į XIII–XIV amžius.

Dr. Atas Žvirblys (Lietuvos nacionalinis muziejus)

Vynas, austrės ir mirtis (?) Pociejų rūmuose XVIII a. pabaigoje

2019–2020 m. Vilniuje, Dominikonų g. 11 esančiame pastatų komplekse atlikti archeologiniai tyrimai apie 700 m² dydžio plote. XVII a. ši vieta buvo žinoma kaip Vainų rūmai, o XVIII a. valda atiteko Pociejams. Tyrinėjimai kieme, pirmo aukšto patalpose ir rūsiuose parodė, kad intensyvi ūkinė veikla šioje vietoje vykdyta jau nuo XV a., o turtingiausi radinių ir struktūrų horizontai datuojami XVII a. viduriu – XVIII a. pirmąja puse. Vis dėlto istoriškai įdomus XVIII a. antrosios pusės Pociejų rūmų laikotarpis sklype beveik niekaip nebuvo atspindėtas, kadangi to laikmečio kultūrinis sluoksnis buvo visiškai sunaikintas vykdant rekonstrukcijas XX amžiuje. Išanalizavus surinktus duomenis nustatyta, kad vos dvi nedidelės duobės ir kelios struktūros reprezentuoja XVIII a. antrąją pusę ir pabaigą. Jų tyrimai parodė, kad duobių suformavimo pobūdis ir tokie būdingi radiniai kaip austrių geldelės ir sudaužyti vyno buteliai duoda tik keletą aiškių atsakymų į klausimą, kas vis dėlto vyko Pociejų rūmuose XVIII a. pabaigoje.