Lietuvos nacionalinis muziejus, siekiantis kuo labiau atsiverti visuomenei, tampa ir mokslinio tyrimo objektu. Spalio 7 d. Signatarų namuose dailės krypties meno doktorantė Laima Kreivytė gynėsi meno projektą „KURuoTI. Kuravimas kaip meno praktika ir politika.“

Ta proga Signatarų namų nuolatinė ekspozicija, pasakojanti apie Lietuvos kelią į valstybingumą, praplėsta Laimos Kreivytės postkuratoriniais elementais, integruojančiais moterų istoriją į bendrą valstybingumo pasakojimą ir plėtojamais dialoge su nuolatinės ekspozicijos eksponatais. Praplėstą ekspoziciją galima apžiūrėti iki šių metų gruodžio 31 dienos.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė sako, kad kiekviena karta turėtų permąstyti ir aktualizuoti istoriją, o menas ir meninės intervencijos – puikus būdas kelti klausimus. „Lietuvos nacionalinio muziejaus vizija – tapti erdve, atvira visiems. Šiandien būtinas ne tik atvirumas ir dialogas, bet ir ginčai ar diskusijos, nes tai yra demokratiškos viešosios erdvės sąlyga“, – akcentuoja vadovė.

Ekspozicijoje galima išvysti 2018 metais Nacionalinės emancipacijos dieną moterų surašytą Vasario 17-osios deklaraciją, greta garsiosios Aleksandros Jurašaitytės Nepriklausomybės Akto signatarus įamžinusios nuotraukos – „Cooltūrisčių“ meninį koliažą kaip protesto išraišką solidarizuojantis su moterimis, 1918-ųjų vasario 17 dieną susirinkusiomis į mitingą ir reikalavusiomis įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą, menininkės Miglės Anušauskaitės sukurtų žymių moterų portretų, meninių interpretacijų ir kita.

Dr. Laimą Kreivytę kuravimas domina kaip naujų santykių tarp žmonių, socialinių gupių ir aplinkos kūrimo strategija. Ji pripažįsta, kad ne vienam Signatarų namai asocijuojasi su simboliškai įkrauta institucija, tarytum šventove. „Ne vienas turbūt įsivaizduoja, kad tai turėtų būti saugykla, sauganti užsifiksavusią istoriją kaip fosiliją. Tačiau tokia istorijos samprata nebėra aktuali, istorija dabar traktuojama kaip gyva, o muziejai ieško būdų, kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie gyvena šiandien, ir atliepti jų lūkesčius. Tai jokiu būdu nereiškia, kad istoriją reikia šaržuoti, bet pasižiūrėti, kokie galimi kitokie pasakojimai“, – sako L. Kreivytė.

XXI amžiuje sunku vadovautis XX amžiaus pradžios vaizdiniais ir rasti su jais adekvatų santykį. Meninėmis raiškos formomis integruojant moterų istoriją, valstybingumo pasakojimas tampa artimesnis jaunosios kartos lankytojams ir kviečia pagalvoti apie bendras pastangas kurti nepriklausomą valstybę.

Išplėstinę ekspoziciją Signatarų namuose galima apžiūrėti iki šių metų gruodžio 31 dienos ir užduoti sau klausimą, ar Signatarų namuose eksponuojamos meninės instaliacijos po šimto metų netaps istorija, kurios žiūrėti ir jos analizuoti eis būsimos kartos?