Pastarieji metai žymi ryškius migracijos tendencijų pokyčius: nuo 2019 metų į Lietuvą daugiau asmenų imigravo nei iš jos emigravo, o 2024 m. pradžioje įsikūrė 221 848 užsieniečių, sudarančių 7,69 % visų šalies gyventojų. Naujai besiformuojanti socialinė įvairovė gali kurti pridėtinę vertę organizacijoms ir visuomenei, bet tam reikia atvirumo, kuris padėtų naujiems šalies gyventojams įsilieti į visuomeninę veiklą ir sėkmingai joje veikti. Menų agentūros „Artscape“ įkūrėja Aistė Ulubey moderavo diskusiją, kurios metu iškėlė atvirumo klausimą ir kvietė aptarti kultūros lauko prieinamumą užsieniečiams – ne tik kaip kūrėjams, bet ir pilnaverčiams jos dalyviams. Pokalbyje dalyvavo meno kuratorė, tyrėja, kultūros prodiuserė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja Daiva Price ir jau aštuonerius metus Lietuvoje gyvenanti ir meninėje, socialinėje bei edukacinėse srityse aktyviai veikianti sirė Farah Mohammed.

Kodėl reikia kelti klausimus?

Smarkiai besikeičiantis Lietuvos socialinis paveikslas skatina permąstyti visuomeninius reiškinius. Aistė Ulubey, Menų agentūros „Artscape“ direktorė, scenos menų prodiuserė, daugiau nei dešimtmetį aktyviai pažeidžiamoms socialinėms grupėms skirtose iniciatyvose jungianti menus, edukacijas ir socialinę veiklą, pabrėžia, kad užsienio piliečių įtraukimo temai ypač svarbios atviros diskusijos.

„Užsieniečiai keičia Lietuvos visuomenės patirtis ir plečia socialinę įvairovę, kuri yra viena pagrindinių Europos Sąjungos vertybių. Tačiau jau daug metų dirbdama tiek su socialiai pažeidžiamomis grupėmis, tiek kūrėjais iš užsienio, pastebiu, kad užsienio kilmės Lietuvos gyventojai ne visuomet turi tas pačias galimybes dalyvauti visuomeninėje veikloje, jiems kyla kultūros prieinamumo ir galimybių patiems kurti kultūros paslaugas iššūkiai. Norisi apie kalbėti ir diskutuoti garsiai – juk atvirumas tik ir tegali atverti duris į visuomenės augimą ir pridėtinės vertės kūrimą“, – sako A. Ulubey.

Diskusijos metu kelti tokie klausimai: kaip naujieji Lietuvos gyventojai yra matomi viešojoje erdvėje? Kiek galimybių jie turi pasireikšti kaip dalyviai ir kūrėjai kultūrinėse veiklose? Kokie sprendimai yra priimti jų prieinamumui didinti?

Ar užsieniečiai jaučiasi laukiami?

Diskusijos pradžią pasitiko pagrindinis klausimas Farah: „Ar ji jaučiasi laukiama kultūros renginiuose? Kaip jai pačiai sekėsi įsilieti į Lietuvos visuomenę?“. Farah pasidalino, kad prieš aštuonerius metus situacija Lietuvoje buvo gana prasta. Galimybės įsitraukti į visuomenines ir kultūrines veiklas pasikeitė tada, kai užsieniečių skaičius paaugo tiek, kad šio fakto ignoruoti tapo neįmanoma. Ir nors dabar situacija gerėja, regis, asmeninių ryšių tinklas išlieka svarbiausias.

„Su metais atsirado daugiau galimybių inicijuoti projektus ar dalyvauti kultūros renginiuose, bet ir prieš aštuonerius metus, ir dabar išlieka ryški skirtis tarp renginių vietiniams ir užsieniečiams. Tai šiek tiek liūdina, nes man, kaip menininkei, tiesiog norisi būti pilnaverte visuomenės dalimi, aktyviai joje dalyvauti ir būti naudingai. Be abejo, tam reikia laiko, proaktyvumo ir daug pastangų. Tik dažnai vien tik jų nepakanka – jei neturi itin plataus asmeninių pažinčių rato, įsitvirtinti ir įgyvendinti kūrybinius tikslus yra sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Nors laikas Lietuvoje jau padėjo aplink save suburti bendruomenę, vis dar manau, kad yra iššūkių priimti užsienio kūrėjų iniciatyvas“, – pastebėjimais ir asmenine patirtimi dalijasi Farah.

Taip pat ji pasidalino ir apie kultūrinių veiklų rėmimo sistemą, kuri gana sunkiai prieinama ne tik dėl reikalavimų, bet ir dėl informacijos stokos.

Kaip socialinė įvairovė keičia auditoriją?

Diskusijoje ne kartą nuskambėjo auditorijos sąvoka, kuri augančios socialinės įvairovės kontekste įgauna naują reikšmę. Pokalbio dalyvės pabrėžia, kad auditorija – ne tik lietuviai ar trumpam Lietuvą aplankę turistai – tai ir užsieniečiai, šalyje gyvenantys dvejus, aštuonerius ar daugiau metų. Susidaro įspūdis, kad visuomenė šios grupės žmonių galbūt akivaizdžiai nemato, bet tai nereiškia – kad jų nėra ir kad jiems neaktualu dalyvauti visuomenei skirtuose renginiuose. Tad kilo klausimas: kiek jie yra šioms grupėms pritaikyti?

Klausimas pirmiausia nagrinėtas iš platesnės perspektyvos. Kadangi Daiva Price 2014–2023 buvo „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022“ kuratorė ir paraiškos rengėja, diskusijoje pasiteirauta ir apie jos patirtį ir strategiją renginio programą pritaikyti užsieniečiams. Daiva paminėjo kelis svarbiausius aspektus – tai komunikacijos skirtingomis kalbomis ir konteksto svarbą. Kitaip tariant, informacijos socialiniuose tinkluose, tinklalapiuose ir parodose paruošimą keliomis kalbomis. Nors tai atrodo savaime suprantamas dalykas, vis dėlto komandoje nebuvo išvengta diskusijų, kodėl to reikia. Kitas aspektas – konteksto suteikimas. Vis dar tikimąsi, kad užsieniečiai patys atliks namų darbus ir jei atvykę į parodą sunkiai suvokia, tarkime, Vilniaus ar Kauno miesto istoriją, tai yra jų, o ne kūrėjo ar organizatorių, problema. Jos nuomone, turėtų būti atvirkščiai – būtina suteikti platesnį kontekstą, kuris leistų įsitraukti ir aiškiai suvokti šalies, kurioje gyvenama, kultūros reiškinius.

Šiai minčiai pritarė ir A. Ulubey, dalindamasi, kad planesnis kultūrinis kontekstas yra privalomas, taip pat atvirumas ir noras dalintis, mažintų atskirtį ir augintų šios visuomenės grupės susidomėjimą ir įsitraukimą. Be abejo, tai aktualu ne tik paskirų renginių, bet visuose Lietuvos kultūros reiškiniuose.

Kas gerintų kultūros lauko prieinamumą?

Diskusijos metu paminėti ir dėl anksčiau išvardytų priežasčių susiformavę skirtingų tautybių bendruomenių burbulai. Anot Daivos Price, juos ne visada lengva pasiekti ar, juolab, suvienyti. Tokiu atveju, anot pokalbio dalyvių, padėtų bendruomenių ambasadoriai, kurie užmegztų tiesioginį ryšį su kitomis grupėmis, kultūros institucijomis ir taip pamažu statytų tiltus, jungiančius juos su plačiąja visuomene. Ambasadorių svarbą patvirtina ir Farah, prasitardama, kad net ir beveik po dešimtmečio Lietuvoje susiduria su iššūkiais ieškant savo kūrybinėms idėjoms erdvių. Jos manymu, ypač svarbu turėti žmones, kurie konsultuoja, priima ir padeda surasti tai, ko ieškoma.

Visų dalyvių supratimu socialinės įvairovės įgalinimas – ilgalaikis projektas, kuriam ypač svarbus bendradarbiavimas, atvirumas ir dalijimasis patirtimi. Kaip gerasis pavyzdys buvo paminėtas visuomenės susitelkimas Ukrainos atžvilgiu, kai stengiamasi daryti viską, kad žmonės jaustųsi laukiami ir priimti; kad jiems būtų suteikta pagalba integruojantis į visuomenines veiklas.

Tokią ambasadoriaus funkciją atlieka menų agentūra „Artscape“. Ji savo dėmesį skiria pažeidžiamoms, etninėms grupėms, imigrantams ir pabėgėliams – žmonėms, kurie dėl skirtingų priežasčių buvo priversti palikti savo šalį. Ji menininkus kviečia į bendruomenę ir jungdama skirtingų socialinių grupių atstovus, stengiasi šalinti susiformavusias stigmas ir drauge kurti teigiamus socialinės srities pokyčius.

Lietuvos nacionalinio muziejaus festivalyje „Mano migracijos istorija“ vyko diskusija apie užsieniečių įrauktį į kultūrą, skirtą pažinti ir giliau suvokti migracines patirtis. Diskusija kelti klausimai apie galimybes užsienio piliečiams Lietuvoje įsitraukti į visuomenines ir kultūrines veiklas, bendadarbiaujant su VšĮ Menų agentūra Artscape ir VšĮ „Divercity development group“.

Fot. Viktorija Balkutė