Šiandiena neįsivaizduojame kasdienio ir vaišių stalo be silkės, o ką bekalbėti apie advento laikotarpį ar Kūčias. Valgydami silkę retai susimąstome kaip ji keliavo iki mūsų stalo, kokios silkės migracijos, žūklės ir gastronomijos istorijos.

Nuo XIII a. Baltijos jūroje prie Danijai priklausiusio Skonės pusiasalio prasidėjus didžiajai silkių žūklei, ėmė formuotis svarbūs prekybiniai ryšiai tarp uostamiesčių, o europiečio mitybos racionas pasipildė nauja žuvies rūšimi. Svarbu pažymėti, jog silkė migruojanti, nenuspėjama žuvis. Silkė tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo Baltijos jūroje, kol galiausiai pasitraukė iš jos. Prekybos silkėmis monopolis XV a. buvęs Hanzos sąjungos rankose vėliau persikėlė į Nyderlandus, o XIX a. pradžioje – į vakarinę Norvegijos pakrantę ir šiaurinę Jungtinės Karalystės dalį. XIX a. silkei užplūdus vakarinius Norvegijos krantus, pakrantėse ėmė vystytis su silkių žūkle, apdorojimu ir jos prekyba susiję verslai. To pagrindu kūrėsi net nauji pakrančių miestai. Norint išsaugoti silkės maistingąsias savybes buvo būtinas žuvies konservavimas. Pats populiariausias būdas – sūdymas druskoje, kuris pratęsė jos vartojimo laiką. Dėl to silkę buvo galima gabenti dideliais atstumais. Suprasti, kaip į šį kontekstą ir rinkoje atsiradusią „naują valiutą“ reagavo XIX a. Baltijos regiono uostamiesčiai artimiausias mums pavyzdys – Klaipėda (Memel). „Silkių bumo“ įkarštyje, čia XIX a. buvo pastatyti specialus sandėlis, kurį aprūpindavo iš Norvegijos burlaiviai, pakrauti silkių bačkomis.

Kaip sandėlyje vyko silkių išrūšiavimas ir laikymas, ilgą laiką nebuvo žinoma. 2016 m. Klaipėdos universitetui vykdant archeologinius kasinėjimu istoriniame silkių sandėlio viduje, visų nuostabai buvo rasta požeminė inžinerinė sistema, naudota silkių rūšiavimui, laikymui, šaldymui. Ją sudarė įkasti į žemę didžiuliai kubilai, tarpusavyje sujungti viršutiniais ir apatiniais latakais. Panašu, kad kubilai tarnavo apdorotos silkės ilgesniam išlaikymui, šaldymui, o latakais tiesiai į Dangės upę nudrenuojami skysčiai, nuo perplaunamos silkės. Tai unikalus kol kas analogų Baltijos regione neturintis įrenginys, kuriuo didžiuojasi Klaipėdos uostamiestis. Kokie tuo metu silkės keliai buvo į Palangą, be tikslinių tyrimų sunku atsakyti. Tačiau miestų kaimynystė, neleistų abejoti kad bent dalis silkės ant palangiškių stalo tikrai atkeliavo iš Klaipėdos silkių brokyklos.

Ilgainiui įvairiose Europos šalyse skirtingais būdais paruošta silkė laikoma kasdieniu maistu. Lietuvoje silkė tradiciškai buvo katalikiško pasninko maistas, kas prisidėjo prie jo populiarumo. Lietuvos žydai buvo aktyviai įsitrakę į silkių prekybą, o žydų šeimininkės šią žuvį pavertė patiekalais, kurie šiomis dienomis pretenduoja į nematerialaus kultūros paveldo sąrašo šimtuką.

Parodoje susipažinsite su autentiška Klaipėdos universiteto archeologės dr. Raimondos Nabažaitės vykdytų kasinėjimų silkių rūšiavimo sandėlyje vaizdo medžiagą, kurią papildys dokt. Akvilės Poškienės vykdomi konservavimo darbai. Galėsite atrasti silkių migracijos kelius, patyrinėti silkių rūšiavimo ir saugojimo inžinerinės sistemos veikimą ir pasidalinti silkės gamybos receptais.

Paroda rengiama su Klaipėdos universitetu, disponuojant Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojų vystomo projekto „Silkės kelias“ archeologinę, istorinę medžiagą. Parodoje eksponuojamo archeologinio radinio nuolatinė saugojimo vieta – Klaipėdos universiteto, Konservavimo ir restauravimo centras.

Parodos kūrybinė grupė:

Kuratorė Nijolė Laužikienė (LNM)

Bendrautorės dr. Raimonda Nabažaitė ir dokt. Akvilė Poškienė (KU)

Architektas Vladas Balsys

Dizainerė Jurga Karosaitė

Video dizainas Agnė Bukartaitė, Rimantas Navickas

Komunikacijos koordinatorė Akvilė Matulionytė