Prieš 120 metų, 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje surengtas pirmasis lietuvių suvažiavimas buvo didžiulės reikšmės įvykis, liudijantis stiprų tautos norą ir valią susivienyti vardan geresnės politinės ateities. Šis neįtikėtinai gausus dalyvių skaičiumi renginys tapo svaria paskata veikti siekiant visiškos Lietuvos nepriklausomybės.

Amžininkų liudijimu, mintis Vilniuje sušaukti tautos atstovų suvažiavimą kilo Jonui Kriaučiūnui, jis ja pasidalino su Jonu Basanavičiumi ir Petru Vileišiu. Buvo nutarta suvažiavimą šaukti nedelsiant, todėl 1905 m. lapkričio 2 d. į Vilniaus žinių redakciją buvo pakviesta apie 20 iniciatyvių tautiečių, kuriems J. Basanavičius išdėstė kilusį sumanymą ir pasiūlė sudaryti organizacinį suvažiavimo komitetą. Į jį buvo išrinkta 15 įvairių politinių pažiūrų šviesuomenės veikėjų, o pirmininko pareigos patikėtos J. Basanavičiui. Komitetui pritarus, 1905 m. lapkričio 11 d. Vilniaus žinios išspausdino „Atsišaukimą į lietuvių tautą“, kuriame tautiečiai, nors po vieną žmogų iš visų valsčių ir parapijų, buvo kviečiami gruodžio 4–5 d. atvykti į Vilnių ir kartu aptarti savo krašto, tautos esamą padėtį ir nuspręsti, kokiais būdais siekti geresnės ateities. Kvietimas bendram reikalui susiburti Vilniuje buvo priimtas entuziastingai. 1905 m. gruodžio 4 d. deleguoti atstovai susirinko ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos. Lietuvių atstovų suvažiavimas, netrukus pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu, Miesto salės rūmuose (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) dirbo dvi dienas. Seime dalyvavo apie 2000 įvairių luomų ir pažiūrų žmonių. Pagrindinis klausimas, sukėlęs daugiausia ginčų, buvo reikalavimas autonomijos Lietuvai su demokratiškai išrinktu seimu Vilniuje. Nors didžioji dauguma dalyvių pritarė autonomijos idėjai, tačiau nesutarė dėl būdų, kaip ją išsikovoti. Vieni siūlė įgyti ją ginklu, kiti laikėsi nuomonės, kad jos reikėtų siekti taikiomis politinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Pagaliau, po smarkių ginčų pavykus suderinti dešiniųjų ir kairiųjų reikalavimus, suvažiavimo dalyviai vienbalsiai priėmė keturis pagrindinius nutarimus. Jie skelbė, kad lietuviai turi šviestis ir suvieniję visų esamų politinių partijų jėgas kovoti prieš dabartinį savo priešą – caro valdžią, reikalauti autonomijos dabartinėse Lietuvos etnografinėse ribose ir jos pakraščiuose, kuriuose gyvena nemažai lietuvių. Taip pat buvo nutarta reikalauti, kad valsčiuose, bažnyčiose ir mokyklose būtų vartojama prigimtinė lietuvių kalba, kad mokyklos turėtų būti grynai tautiškos ir jose mokytų žmonių parinkti mokytojai. Seimo nutarimus, pavadintus Pirmojo lietuvių tautos atstovų suvažiavimo nutarimais, atspausdino P. Vileišio spaustuvė. Išleisti 36 000 egzempliorių tiražu, jie buvo išplatinti po visą kraštą. Juose skelbiami tautos politiniai tikslai bei lūkesčiai padrąsino ir įkvėpė Lietuvos visuomenę tolesnei kovai už savo teises.

Po Seimo, nuo 1906-ųjų visoje Lietuvoje, ypač Vilniuje, sustiprėjo kultūrinė ir visuomeninė veikla. Kūrėsi meno, mokslo, švietimo draugijos, buvo steigiami lietuviški laikraščiai ir lietuviškos mokyklos, rengiami lietuviški vaidinimai, koncertai ir vakarai. Tuo metu buvo sukurta ir pirmoji lietuviška opera „Birutė“. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio parašytos dviejų veiksmų melodramos premjera įvyko 1906 m. lapkričio 6 d. Miesto salėje. Birutės vaidmenį atliko Marija Piaseckaitė-Šlapelienė, Keistučio (Kęstučio) – Kazys Puida, muziką sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas. „Birutės“ premjera lietuvių teatro atgimimo istorijoje buvo reikšmingas įvykis, žymėjęs tautinės operos pradžią. Dar kartą Vilniuje ji buvo pastatyta 1909 m., minint prieš 10 metų Palangoje suvaidinto pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ sukaktuves.

Didysis Vilniaus Seimas, sutelkęs įvairias visuomenės grupes, suvienijo lietuvių tautą politiniais tikslais. Jame iškelta Lietuvos autonomijos idėja buvo įgyvendinta 1918 m. vasario 16-ąją, kai Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.

Parodoje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose, taip pat Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos nacionaliniame dailės ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose saugomų rinkinių.

Parodos kuratorė Jūratė Gudaitė
Architektė Giedrė Narbutienė
Dizainerė Jurga Karosaitė

Parodos rengėjai: Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė filharmonija