Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovo Stasio Lozoraičio vizitinė kortelė

  • Autorius
    Ettore Zampini įmonė

  • Sukūrimo data
    1965 03 11

  • Sukūrimo vieta
    Roma

  • Medžiaga, technika
    Varis

  • Matmenys
    5,8×10 cm

  • Inventoriaus numeris
    GRD 112906/19

  • Radimo arba naudojimo aplinkybės, priklausymas asmeniui ar kolekcijai
    Nežinoma

  • Papildoma informacija

Apie muziejinę vertybę

Diplomatui, buvusiam užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui (1898–1983) likimas lėmė 43 metus būti Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu. Tuometinis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 1 d. išsiųsta šifruota telegrama pranešė: „Ištikus katastrofai laikyti Stasį Lozoraitį likusios užsienyje Lietuvos diplomatijos šefu.“ Šį įpareigojimą jis vykdė iki pat mirties. Naujos pareigos S. Lozoraitį užklupo Romoje, būnant nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, čia jis rezidavo ir toliau. 1960–1965 m. kartu ėjo Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas: iš Romos į Paryžių nuvykdavo keletą kartų per metus. Visuomet pabrėždavo savo kaip užsienio reikalų ministro patirtį – paskutinis sakinys kortelėje tai ir nurodo: „Buvęs užsienio reikalų ministras“.

Ikonografijos kolekciją sudaro per 600 tūkstančių vaizdinės dokumentikos muziejinių vertybių, atspindinčių Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Medžiaga kaupiama ir sisteminama formuojant filokartijos, filatelijos, grafikos, klišių, ekslibrisų, plakatų, tapybos, ikonų, skulptūros, architektūrinių brėžinių ir dizaino projektų rinkinius. Gausiausias – fotografijos ir negatyvų rinkinys, kurio reikšmingą dalį sudaro autoriniai fotografų archyvai.
Ikonografijos rinkiniai išaugo iš senųjų Vilniaus kolekcijų – Vilniaus senienų muziejaus, Lietuvių mokslo draugijos, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ir kitų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę juos ženkliai papildė reorganizuotų Religijos istorijos muziejaus ir Lietuvos valstybės muziejaus fondai, Kazio Varnelio namų-muziejaus muziejinės vertybės.

Lietuvos nacionalinio muziejaus klišių rinkinyje saugoma per 500 įvairių laikotarpių kultūros vertybių. Klišė (pranc. cliche) – tai iš medžio, metalo, linoleumo ar kitos medžiagos pagaminta forma iliustracijai spausdinti. Tai iliustracijos negatyvas, nes atspaudas popieriuje rodo atvirkštinį vaizdą. Išsaugota klišė gali naujam gyvenimui prikelti senąjį raižinį. Net praėjus daugybei metų nuo jos sukūrimo galima pakartotinai atspausti reikalingą iliustraciją. Klišės nuo seno buvo vertinamos, jos tapdavo kolekcionavimo objektais.
Seniausios ir vertingiausios muziejaus rinkinyje saugomos XVIII a. antros pusės – XIX a. vidurio vario ir plieno plokštelės, išraižytos žinomų Vilniuje dirbusių meistrų rankomis. Čia randame Juozapo Perlio, Jono Ligberio, Jono Gotlibo Kislingo, Mykolo Podolinskio pasirašytus kūrinius: istorinių asmenybių portretus, šventųjų atvaizdus, vizitines korteles, įvairių sričių vadovėlių iliustracijas, gaminių etiketes. Tarp jų 11 garsiųjų Jono Rustemo sukurtų Fantastinių kortų, 10 „Vilniaus albume“ išleistų lakštų klišių.
Rinkinyje yra ir XX a. menininkų sukurtų darbų klišių. Jurgio Hoppeno, Rimtauto Gibavičiaus raižytos plokštės – išskirtinės muziejaus kolekcijos muziejinės vertybės. Naujausi, 2021 m. rinkinį praturtinę objektai – Rimanto Dichavičiaus diplominio darbo – raižinių ciklo „1863-ieji metai“ buksmedžio plokštelės.