Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus.

Lietuvos nacionalinis muziejus Naujajame arsenale vienu metu atidaro dvi parodas – „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ bei „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“.

„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus. Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.

DTK naratyvas tapo vienu iš sovietinės kolonizacijos įrankių, o vizualinis jo įtvirtinimas suvoktas kaip būtinas okupacijos įteisinimo ir Lietuvos sovietizacijos elementas: miestų aikštėse sparčiai kilo paminklai Raudonosios armijos „išvaduojamosioms“ kovoms ir herojams, keitėsi gatvių ir kitų viešųjų erdvių pavadinimai, dailininkams diktuoti siužetai orientavosi į ideologizuotos karo sampratos propagavimą, aukščiausi sąjunginiai apdovanojimai suteikti DTK įvaizdinusiems autoriams, ši tematika tapo privaloma dailės studentų darbuose, muziejų ekspozicijose bei parodose.

Kad įtvirtintų šį pasakojimą, okupacinis režimas didelį dėmesį sutelkė į vaizdinę propagandą – nepriklausomos Lietuvos simbolių šalinimą iš viešosios erdvės ir prosovietinės produkcijos kūrybą. Parodoje bus atskleisti pagrindiniai ideologiniai DTK pasakojimo akcentai, o temos dvilypumą iliustruos radikaliai skirtingi kūriniai.

„Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.

Parodos rengiamos rekonstrukcijai uždaromame Naujajame Arsenale – pagrindiniame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje. Iki pat 1968 m., kai buvo atverta pirmoji tuomečio LSSR Istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicija, pastatas beveik du šimtmečius atliko karinę funkciją. Pasirinkta reprezentacinė sostinės teritorija, vaizduojama dalyje parodos eksponatų, architektūriniams tyrimams praardytos muziejaus sienos konceptualiai papildys parodos pasakojimą ir simboliškai užbaigs šį Naujojo Arsenalo istorijos tarpsnį.

Parodos „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ ir „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ veiks nuo 2023 metų rugpjūčio 23 d. iki 2024 metų kovo 3 d. Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1.

Parodos „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ kuratorė Indrė Urbelytė, architektūra „Office De Architectura“, grafikos dizaineris Juozapas Švelnys.

Parodos lydimųjų renginių programa: spausti čia.