Dr. Šarūnė Valotkienė (Lietuvos nacionalinis muziejus)

Kreivėnų šukų datavimo problema Nemuno žemupio kapinynų kontekste

Pranešime analizuojamos Kreivėnų kapinyne (Pagėgių sav.) rastos šukos, vertinant jas ne tik kaip archeologinius radinius, bet ir kaip I tūkstantmečio Nemuno žemupio bendruomenių kultūrinius ženklus. Šių dirbinių datavimas archeologinėje literatūroje nėra vienareikšmis, todėl keliamas klausimas, ar jų priskyrimas tam tikram laikotarpiui yra pagrįstas.

Didžiausias dėmesys skiriamas dviem išskirtinėms šukoms iš kapų Nr. 18 ir 19, kurios dažniausiai datuojamos VII–VIII a. Vis dėlto šių kapų inventorius artimas moterų kapų komplektams iš kitų Nemuno žemupio laidojimo paminklų – Linkūnų, Šereitlaukio ir Barzūnų. Nors šių kapų datavimas literatūroje svyruoja, dažniausiai jie siejami su V a. pabaigos – VII a. laikotarpiu. Analogiški moterų papuošalai – lankinės ilgakojės segės, apyrankės kanopiniais galais, smeigtukai ištęsta rombo formos galvute ir kiti dirbiniai – leidžia kelti prielaidą, kad ir Kreivėnų šukų chronologija galėtų būti peržiūrėta platesniame regioniniame kontekste.

Pranešime pristatomi minėti kapai ir jų datavimo problematika, taip pat atliekama Kreivėnų šukų dėklų formų analizė, lyginant jas su kaimyniniuose regionuose aptiktais pavyzdžiais, siekiant geriau suprasti šių dirbinių vietą Nemuno žemupio laidojimo tradicijų raidoje.

Doc. dr. Gintautas Zabiela (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas),
dr. Atas Žvirblys (MB „Miestų archeologija“)

Bajerburgo pilies tyrimų rezultatai

Bajerburgas buvo viena svarbiausių Vokiečių ordino pilių dabartinės Lietuvos teritorijoje, gyvavusi 1337–1392 m. ir bent tris kartus keitusi savo vietą. Pilis buvo planuota kaip užkariautos Lietuvos sostinė. Ilgiausias – antrasis – Bajerburgo laikotarpis truko 1344–1384 m. Nuo XIX a. pradžios Bajerburgo pilis lokalizuojama Nemuno kairiajame krante, Maštaičių (Narkūnų) piliakalnyje (Šakių r.), remiantis J. Voigto darbais. Piliakalnio struktūra – aikštelė su trim papiliais ir uosto liekanomis Nemuno salpoje – visiškai atitinka galimos Ordino pilies vietą, tačiau iki 2025 m. trūko archeologinių duomenų, leidžiančių šią lokalizaciją patvirtinti.

2025 m. rugsėjo–lapkričio mėn. atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad piliakalnio aikštelėje, po 10–15 cm storio miškožemio sluoksniu, yra išlikęs nesuardytas apie 0,5 m storio XIV a. kultūrinis sluoksnis su akmenų grindinio fragmentais. Aikštelės pietrytinėje dalyje atidengtos mūrinio plytų pamato liekanos ir griuvenos, kuriose rasta XIV a. datuojamų radinių. Aptikti arbaleto strėlių antgaliai, vinys, žiedinių šarvų fragmentai, plytos, lovinės čerpės ir buitinė keramika leidžia piliakalnį tapatinti su 1344–1384 m. čia stovėjusia Bajerburgo pilimi. Tyrimų metu užfiksuoti gaisro ir pastatų griovimo pėdsakai greičiausiai sietini su lietuvių vykdytais pilies puolimais. Turimi duomenys leidžia teigti, kad pilis buvo pulta apie 1380 m., o 1384 m. – užimta ir sudeginta.

Tyrimai taip pat atlikti šiaurinėje komplekso dalyje, Nemuno pusėje esančioje uosto vietoje –vieninteliame šiuo metu žinomame XIV a. vidaus vandenų uoste regione. Nors XIV a. struktūrų ir radinių čia neaptikta, degėsių sluoksnis suteikė galimybę paimti mėginius laboratoriniams tyrimams. Netikėtų rezultatų pateikė ir perkasos šalia uosto: po XIX–XX a. užslinkusiais sluoksniais, 0,70–1,05 m gylyje, aptiktas XVII–XVIII a. paviršius su to laikotarpio radiniais. Tai leidžia kelti prielaidą apie Maštaičių (Narkūnų) piliakalnyje vykusią šaltiniuose neminimą ūkinę veiklą ar net čia buvusią dvarvietę su mūriniais statiniais.