Lietuvos Respublikos prezidentas formaliai atostogų neturi, jos nereglamentuotos teisės aktais, todėl kiekvienas prezidentas yra laisvas pasirinkti. Kazys Grinius ilsėdavosi Monake, Valdas Adamkus atostogas leisdavo savo bičiulio viloje Meksikoje, Aleksandras Stulginskis dažniausiai atostogaudavo kaime arba Palangoje, Daliai Grybauskaitei atgauti jėgas padėdavo ne tokia įtempta darbotvarkė, greta namų esantis darželis, grybavimas ir uogavimas… O prezidento Antano Smetonos atostogos tapdavo reikšmingu valstybiniu įvykiu. Jo adjutantas Vaclovas Šliogeris prisimena, jog „A. Smetona vasarodavo Palangoje 4–6 savaites“. Kelionėms prie jūros negailėjo valstybės lėšų: į kurortą vykdavo specialiai užsakytu traukiniu.

Prezidento persikėlimas vasarai į Palangą prasidėdavo iškilmingai. Kaune iš geležinkelio stoties jį išlydėdavo karinės garbės kuopa su orkestru, susirinkę aukštosios visuomenės atstovai, ministrai, diplomatai, karininkai, artimieji, pažįstami ir draugai. Paskui prezidentą keliaudavo ir jo tarnautojai: rūmų karininkai, virėja, gailestingoji sesuo, vairuotojai, tarnaitės. Traukiniui atvykus į Kretingos geležinkelio stotį, skambėdavo orkestras, Tautos vadą pasitikdavo apskrities viršininkas, kariškiai, valstybės tarnautojai, didžiulis būrys gyventojų. Prezidentiniais automobiliais kelionė tęsdavosi į Palangą, kur dar didesnis būrys bendruomenės pasitikdavo A. Smetoną su duona ir druska bei žydų torta. Ta proga būdavo pastatyti garbės vartai, apipinti vainikais, gėlėmis ir papuošti tautinėmis vėliavomis.

Paskui prezidentą į Palangą atostogauti patraukdavo ministrai ir kiti valstybės tarnautojai, mokslo ir kultūros elitas. A. Smetonos atostogos buvo kitokios, nes valstybės reikalai sekdavo iš paskos. Darbotvarkėje buvo oficialių susitikimų su Žemaitijos, Klaipėdos krašto miestų ir miestelių gyventojais bei tarnautojais. Prireikus į Palangą vykdavo Ministras pirmininkas, ministrai, būdavo šaukiami Ministrų Tarybos posėdžiai. Netoli paplūdimio esančioje viloje „Baltoji“, kurią atostogoms nuomodavo Prezidento kanceliarija, lankydavosi diplomatai, menininkai, verslininkai, su kuriais būdavo aptariami svarbūs valstybei klausimai. Vakarais į svečius atvykdavo ir šeimos bičiuliai.

Būdamas labai darbštus ir pažeidžiamos sveikatos, A. Smetona buvo priverstas derinti darbą ir poilsį. Jo atostogas galima vadinti darbostogomis, kurios vis populiarėja šiandien. Mums tokį darbo ir poilsio derinimo būdą padiktavo karantinas ir technologijos, padedančios komunikuoti iš bet kurios pasaulio vietos. Šiandien žmonės vis dažniau renkasi savo darbui netradicines atostogų krypčių vietas.

Kokios lietuviškosios prezidento ir politinio elito poilsio tradicijos formavosi XX amžiaus pirmoje pusėje? Kaip jos įtakojo bendrą poilsio kultūrą anuomet ir šiandien? Ar darbostogos gali būti vaistas nuo „perdegimo“, o galbūt – atvirkščiai?

Šiuolaikinis fenomenas, kurio pradininkas Lietuvoje buvo prezidentas A. Smetona, pristatomas parodoje „Prezidento darbostogos“.

Parodos kuratorė Nijolė Laužikienė

Konsultantas Mindaugas Surblys

Architekte Gabriele Černiavskaja

Dailininkė Jurga Karosaitė