Nuo liepos 13 d. Jono Šliūpo muziejuje Palangoje veiks archeologijos ir meno paroda „Laikmečių pokalbis“. Parodoje greta originalių iki mūsų dienų išlikusių gintaro dirbinių, pagamintų akmens amžiaus žmogaus, eksponuojami šiandien – XXI amžiuje – metalo plastikos menininkės E. Čėjauskaitės-Gintalės per pastaruosius trejus metus sukurti gintaro dirbiniai. Didžioji jų dalis buvo įkvėpti Lietuvos nacionalinio muziejaus saugomų gintaro eksponatų ir viešai rodomi pirmą kartą. Atmosferą parodoje kuria dizainerio Martyno Gintalo videoprojekcija.

Parodos menininkus pristatanti ir jų kūrinius apžvelgianti menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė apibūdina E. Čėjauskaitę-Gintalę ir M. Gintalą kaip porą, kuriančią drauge ir skirtingais būdais – juvelyrika ir vaizdo projekcijomis – pasakojančią apie ypatingus žmogaus gyvenimo momentus. Dažnai tai vyksta pasitelkiant gintarą – ypatingą medžiagą, kuriai lietuviai teikė didelę reikšmę nuo pat seniausių laikų.

„Parodoje eksponuojamais kūriniais siekiu pabrėžti gintaro vertę ir parodyti jį kaip priemonę, kurią pasitelkdama perduodu savo susikurtą meno kūrinio vaizdinį ir suteikiu jam kūną. Taip atsiranda sąsaja tarp „tada“ ir „dabar“, tarp meno kūrinio ir tūkstantmečius skaičiuojančio eksponato“, – sako metalo plastikos menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė.

Laiko tema parodoje atsispindi ir M. Gintalo projekcijoje „Laikmečių grafika“, tačiau, pasak J. Ludavičienės, autorius šią temą atveria kitu būdu: pereidamas nuo kosmoso prie trupinio. „Galvodamas, kaip grafiškai pavaizduoti laiką, M. Gintalas jį paverčia žaidimais su erdve ir masteliu. Atpažįstamas vietas ir objektus keičia įsivaizduojami – tokie, kurie galbūt egzistavo praeityje, arba tokie, kurie gal dar tik pasirodys ateityje. Tačiau ir keliaujant laiku, ir besikalbant laikmečiams, vis aiškiau suvokiama, kad ir prieš tūkstantmečius žmonių jausmai ir emocijos buvo labai panašūs į mūsiškius – ir būtent jie kalba per gintarą“, – pažymi J. Ludavičienė.

Parodos idėjos autorė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė pabrėžia, kad akmens amžiuje gintaro apdirbimo meistrai stengėsi išlaikyti natūralias jo formas, jeigu ką ir keisdavo, tai dažniausiai nežymiai gludindami, šlifuodami briaunas. Išmokę daryti ruošinius ir įvairiausius dirbinius, jie sukūrė savitą stilių: „Žmogaus santykio su gintaru istorija akmens amžiuje ir šiandien – panaši. Tik šiuolaikinių menininkų kūriniai labiau atsiskleidžia per interpretaciją, asociacijas. Parodoje siekiame ieškoti skirtingų ir be galo tolimų laikmečių sąsajų per meninę išraišką, kuri tiek tada, tiek dabar buvo ir tebėra įkvėpta gintaro. Tokiu būdu lankytojus kviečiame į laikmečių pokalbį.“