Paroda „IŠVIETINIMAS / DISPLACEMENT“

Pirkti bilietą

Man, kaip imigrantų, pabėgėliais atvykusių į Jungtines Valstijas, vaikui, visada buvo svarbios namų ir priverstinio persikėlimo idėjos. Mano tėvai, gimę Latvijoje ir Lietuvoje, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos aštuonerius metus praleido perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje, kol jiems buvo leista emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Parodoje norėjau atkurti ir iš naujo įvaizdinti šią istoriją.

Mano šeimos persikėlimas yra dalis ilgos iškeldintų tautų, kurių „namų“ idėją griauna nuo jų nepriklausančios politinės darbotvarkės, istorijos. Tėvų vaikystės namai buvo beasmeniai statiniai, iš kitų civilinių ir karinių pastatų perdaryti taip, kad juose būtų galima apgyvendinti tūkstančius pokario pabėgėlių. Tėvai visada apibūdindavo šį būstą kaip laikiną, o aš netikėjau, kad kada nors pati išvysiu šiuos statinius. Vis dėlto po intensyvaus archyvų tyrimo man pavyko surasti, aplankyti ir nufotografuoti daugelį realių namų, išlikusių DP stovyklų Vokietijoje vietose.

Šiandien šiuose pastatuose nėra nė užuominų apie audringą pokario pabėgėlių, įstrigusių be valstybės ir nežinančių, kokia jų laukia ateitis, gyvenimą. Norėdama geriau suprasti ir pagerbti jų kovą, pasitelkiau archyvuose saugomas laiškų su prašymais, kuriuos Baltijos pabėgėliai siuntė Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Jungtinės Karalystės vyriausybėms, kopijas. Puslapis po puslapio jie maldauja maisto, patalynės, medicinos priemonių ir bando paaiškinti, koks baisus likimas jų lauktų, jei būtų grąžinti į Sovietų Sąjungą.

Jungdama šiuos skaudžius pasakojimus su nuotraukomis pasinaudojau deginimo būdu, kuris yra tų žmonių patirtų karo traumų aidas. Darbuose jungiami vaizdai ir tekstai, o pabėgėlių žodžiai suformuoja vientisą paveikslą. Pastatai, sudaryti vien iš nėrinius primenančio teksto, tampa trapūs, susieti su nesaugiu pačių jų įnamių gyvenimu. Kiekvienas iš šių sluoksniuotų gabalėlių, sudarytas iš mano pačios patirties ir blėstančių mano tėvų bei jų kartos prisiminimų, tampa dėlionės, kurią stengiuosi užbaigti, kol ši beveik užmiršta istorija nebuvo prarasta visiems laikams, dalimi. Mano tikslas ̶̶ įvaizdinti ir įgarsinti šias primirštas istorijas, kurios dėl šių dienų priverstinių migracijų vėl tampa aktualios.

2019 metais pradėjau kelionę po JAV ir Kanadą kalbindama ir fotografuodama buvusius „dipukus“. Iki šiol įrašyta 100 asmenų, gyvenančių Šiaurės Amerikoje.

Krista Svalbonas

Krista Svalbonas ̶ menininkė, įgijusi fotografijos bakalauro ir tarpdisciplininių studijų magistro laipsnį. Jos darbai buvo eksponuoti įvairiose parodose, tarp jų Jutos šiuolaikinio meno muziejuje, Spartanburgo meno muziejuje Pietų Karolinoje, Howardo Yezerskio galerijoje Bostone, Klompchingo galerijoje ir ISE kultūros fonde Niujorke. Darbai saugomi daugelyje privačių kolekcijų, taip pat Cėsių meno muziejuje Latvijoje, Greggo meno ir dizaino muziejuje Šiaurės Karolinoje, Vudmero meno muziejuje ir Templio universitete Filadelfijoje. Tarp naujausių apdovanojimų ̶ Fotografijos meno centro dotacija (2022), Baumanio kūrybinių projektų dotacija (2020 m.), Rhondos Wilson apdovanojimas (2017 m.), Puffin fondo dotacija (2016 m.), Bemis stipendija (2015 m.) ir kt. 2022 m. personalinė „Displacement“ paroda vyko Kopenhagos fotografijos festivalyje (Danija), Talino miesto muziejuje (Estija) ir Tekstilės ir pramonės muziejuje Augsburge (Vokietija). Svalbonas yra Švento Juozapo universiteto fotografijos docentė. Gyvena ir dirba Filadelfijoje, JAV.

Gegužės 31 d. 18 val. vyks parodos atidarymas-diskusija, kurioje dalyvaus parodos autorė Krista Svalbonas, dailininkas Algimantas Rokas Černiauskas, žurnalistė ir rašytoja Polina Malets (Ukrainos centras), pašnekovus kalbins dr. Žydronė Kolevinskienė ̶ išeivijos literatūros, diasporos ir migracijos tyrėja. Renginio partneris ̶ Ukrainos centras.

Paroda Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) atsidaro gegužės 31 d. ir veiks iki spalio 22 d.