Fot. Jacques-Philippe Potteau (1807–1876)

Senosios fotografijos rinkinį papildė tikras lituanistinio paveldo lobis − prancūzų fotografo Jacques’o-Philippe’o Potteau (1807–1876) 24 darbų serija iš antropologinės kolekcijos. Tai vienuolikos vyrų ir vienos moters iš Kauno gubernijos portretai en face ir profiliu, fotografuoti Paryžiuje 1864 metais. Fotografijos atliktos tam laikmečiui būdinga albumino technika, yra labai geros kokybės, turi įrašus, kuriuose nurodomas asmens vardas, pavardė, amžius, fotografijos sukūrimo data. Tikėtina, kad serijoje įamžinti po 1863 m. sukilimo iš Lietuvos pasitraukę asmenys.

Jacques’as-Philippe’as Potteau, 1862 m. fotografo pareigas perėmęs iš Louis Rousseau, dirbo Paryžiaus gamtos istorijos muziejaus Antropologijos skyriuje. Jis nelydėjo mokslinių ekspedicijų, dirbo tik studijoje, lygiagrečiai organizavo fotosesijas oficialiems asmenims, kariams, rečiau – menininkams ar žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms. Savo darbus eksponavo 1862 m. ir 1863 m. fotografijos parodose Londone, 1863 m. Tarptautinėje fotografijos parodoje Paryžiuje. Etnografinių portretų seriją bendru pavadinimu „Collection anthropologique du Muséum de Paris“ (Paryžiaus muziejaus antropologinė kolekcija) fotografavo 1860–1869 metais pagal užsakymą.

Šios serijos darbų yra saugoma Paryžiaus muziejuose, tačiau išlikusių pavyzdžių apipavidalinimas nevienodas, tikslus originalių atspaudų skaičius nežinomas. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose iki šiol specialiai antropologiniais tikslais fotografuotų XIX a. vidurio Lietuvos gyventojų tipų pavyzdžių nebuvo.

Fot. Antanas Sutkus (g. 1939) ir Rimaldas Vikšraitis (g. 1954)

XX a. fotografijos rinkinys praturtėjo pasauliniu mastu pripažintų Lietuvos fotografų Antano Sutkaus (g. 1939; Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2003; dr. Ericho Salomono premija, Vokietija, 2017) ir Rimaldo Vikšraičio (g. 1954; Europos fotografijos festivalio „Recontres d’Arles“ Metų atradimo prizas, Prancūzija, 2009; LR Vyriausybės meno premija, 2010) darbais. Atrinkti socialinę atskirtį, suaugusiųjų ir vaikų kasdienybę fiksuojantys fotografiniai liudijimai kartu užpildo tematinę rinkinio spragą – pasakoja krašto istoriją ne per valstybės kūrėjų, bet per eilinių gyventojų patirtis.

1993 m. Antanas Sutkus pagal užsakymą fotografavo Respublikinę Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę įstaigos 90-ojo jubiliejaus proga. Šalia oficialių – ligoninės personalo, pastatų ir teritorijos (ligoninė buvo fotografuota net iš malūnsparnio) – fotografijų autorius fiksavo stacionare besigydančius ligonius. Įgyta 20 atspaudų kartu su negatyvais. Šie dokumentiniai ir kartu meniškai atlikti vaizdai jautriai perteikia ligonių kasdienybę, tuo pat liudija po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusius gydymo modernėjimo ir kintančio požiūrio į pacientą procesus.

Rimaldo Vikšraičio fotografijose užfiksuota provincijos (daugiausia Šakių ir Vilkaviškio r.) kasdienybė − suaugusiųjų darbai ir vaikų laisvalaikis XX a. 8 dešimtmetyje – XXI a. pradžioje. Įgyti 40 atspaudų (dalis jų vintažiniai) pasižymi dokumentiškumu, yra be ryškesnio režisūrinio naratyvo. Fotografijos jautriai atspindi kaimo žmonių tarpusavio bendravimą, santykį su aplinka ir fotografijų autoriumi. Pats turintis fizinę negalią ir pasirinkęs gyvenimą provincijoje, R. Vikšraitis turėjo galimybę stebėti vyksmą iš vidaus, mezgė glaudų ryšį su vaizduojamais asmenimis, tarp jų vaikais ir neįgaliaisiais. Fotografijos reprezentuoja mažiau žinomą autoriaus kūrybinę pusę, kurioje tarsi nelieka įprastos drąsos rodyti šalies įvaizdį smukdantį visuomenės sluoksnį ir peržengti etikos ribas. Tai pirmieji į Lietuvos nacionalinį muziejų patekę šio autoriaus kūriniai.

Eksponatų įsigijimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.