Šešioliktą kartą Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje, Arsenalo g. 3, rengiami žymiausiai lietuvių archeologei, daugelio knygų ir straipsnių autorei prof. Marijai Gimbutienei (1921–1994) dedikuoti skaitymai. Šioje tęstinėje konferencijoje kviečiami dalyvauti archeologai, akademinis jaunimas, visi, besidomintys Lietuvos priešistore ir istoriniais laikais, naujausiais moksliniais atradimais.

2019 metų prof. Marijos Gimbutienės skaitymai aprėpia daugelį Lietuvos archeologijos temų: materialinės kultūros studijas, rekonstrukcijos galimybes, archeologijos mokslo istoriją, naujausius tyrimus ir atradimus, archeologinių ir bioarcheologinių tyrimų dermę.

Keturiolika pranešėjų per penkis skaitymų vakarus supažindins su seniausiais medžiagų perdirbimo atvejais, nagrinės Nidos akmens amžiaus gyvenvietės keramikos ir geležies amžiaus sėlių genties aprangos rekonstrukcijos klausimus. Pranešimuose bus atsigręžiama į Lietuvos archeologijos ištakas, be to, išsamiai pristatomi naujausi piliakalnių, laidojimo, kulto ir senųjų miestų vietų tyrimų rezultatai.

Paskutiniame skaitymų vakare bus galima daugiau sužinoti apie istorinio Vilniaus šunis ir Vilniaus universiteto osteologinę kolekciją.

Renginių pradžia 17 val., įėjimas nemokamas.


2019 m. programa

Vasario 13 d.

Pirmoje ciklo paskaitoje – dvi temos: iki šiol netyrinėto Kupiškio piliakalnio archeologinių tyrimų ir sėlių genties aprangos rekonstrukcijos pristatymas.

Archeologė Andra Simniškytė-Strimaitienė papasakos apie metus laiko trukusius Sėlos žemėje stūksančio Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnio archeologinius tyrimus. Jie atlikti dviem etapais: pirmiausia vyko geoarcheologiniai ir geofizikiniai žvalgymai, vėliau – archeologiniai tyrimai.

Kasinėjimų metu aptikta įvairių laikotarpių archeologinės medžiagos nuo I tūkst. pr. Kr. 2 ketvirčio iki XVI–XVII amžiaus. A. Simniškytės-Strimaitienės teigimu, tyrimų rezultatai papildė ir pakoregavo suformuotas prielaidas dėl piliakalnio raidos ir vaidmens Sėlos krašto apgyvendinimui priešistoriniu laikotarpiu.

Logiškai pagrindžiama meninė rekonstrukcija

Antrąjį vakaro pranešimą skaitys dr. Daiva Steponavičienė. Archeologė pristatys rekonstruotą vėlyvojo geležies amžiaus sėlių genties aprangą. Atkurti septynis moterų ir penkis vyrų apdarus, pasak D. Steponavičienės, truko pusantrų metų, visa dvylikos apdarų ir papuošalų rekonstrukcija – rankų darbas.

Paklausta, kokiu mastu sėlių aprangos rekonstrukcija galėtų atitikti tikrovę, archeologė pripažįsta, kad tai – meninė rekonstrukcija, tačiau ji logiškai pagrindžiama ir paaiškinama.

„Atliekant šį darbą svarbu neprasilenkti su laikotarpiu, atkreipti dėmesį į teritoriją, kurioje toji apranga buvo nešiojama. Tyrinėjau tai, ką archeologams pavyko rasti kapavietėse sėlių gyventoje teritorijoje: Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio, Zarasų apylinkėse, rekonstravau ir Latvijos kapavietėse rastas aprangos detales“, – pasakoja D. Steponavičienė.

D. Steponavičienė daugiau kaip dvidešimt metų rekonstruoja įvairių Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių aprangą. Ji yra atkūrusi I–XIII amžių lietuvių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, jotvingių, aukštaičių genčių apdarus, viduramžių ir Renesanso laikotarpio LDK kostiumus.

Pasak archeologės, atkurtą aprangą galima panaudoti įvairiai: kaip sceninį rūbą, renginių vedėjams pasipuošti, pristatyti istorijos ir karybos festivaliuose. D. Steponavičienė viliasi, kad politikai ir diplomatai taip pat atkreips dėmesį į šias rekonstrukcijas, naudingas reprezentuojant mūsų šalį užsienyje.

Vasario 27 d.

Vasario 27 d. pranešimus skaitys dr. Agnė Čivilytė („Medžiagų perdirbimo archeologija: nuo daiktų gamybos iki antrinio panaudojimo“) ir dr. Rasa Banytė-Rowell („Tado Daugirdo archeologiniai dienoraščiai kaip laikmečio ir profesionalumo liudytojai“).Medžiagų perdirbimas yra viena seniausių žmogaus elgesio formų; išmokęs pasigaminti sau reikalingus daiktus, žmogus netrukus suprato galįs prailginti jų naudojimo laiką, juos vienaip ar kitaip perdirbdamas į naujus. Senovės žmogus bet kuriame pasaulio krašte elgėsi panašiai, pavyzdžiui, nulūžus kauliniam ar titnaginiam strėlės antgaliui, jį vėl pagaląsdavo ir pritaikydavo tolesniam naudojimui. Archeologė dr. Agnė Čivilytė bandys atsakyti į klausimus, kodėl pirmykščiai žmonės daiktų neišmesdavo, o stengdavosi juos perdirbti. Ar jie tai darė taupumo sumetimais, ar buvo ir kitų priežasčių? Paskaitoje taip pat bus pristatyti įvairūs archeologijos moksle taikomi metodai, parodantys, kad daiktai buvo perdirbti arba pagaminti iš antrinių žaliavų.

Dr. Rasa Banytė-Rowell pristatys dar mažai tyrinėtus dailininko ir archeologo Tado Daugirdo (1852–1919) dienoraščius. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi du šio Lietuvos archeologijos pirmeivio dienoraščiai – tai ne tik liudijimas apie to laikmečio žmogų, bet ir apie kruopščiai jo atliktus archeologinius tyrimus. Mokslininkė tikina, kad T. Daugirdas buvo „žmogus orkestras“, tad klausantis pranešimo tikrai bus dėl ko nustebti.

Kovo 13 d.

Pirmąjį šio vakaro pranešimą skaitys Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas. Pasak pranešėjo, 2018 metų archeologiniai tyrimai Bedugnės kaime prie Senųjų Trakų (Trakų r.) atvertė naują ankstyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos puslapį.

Bedugnės kapinynas – išskirtinis, didelę mokslinę ir kultūrinę vertę turintis ikikrikščioniškojo Lietuvos valstybės laikotarpio laidojimo paminklas. Jį tyrinėdami archeologai aptiko sudegintų mirusiųjų palaikų ir daugiau nei 300 XIV amžiaus degintinių kapų įkapių: kario ginkluotės elementų, šarvų detalių, puošnių žirgo kamanų apkalų, svarstyklių svarelių ir daug kitų radinių. Pasak vakaro pranešėjo dr. G. Petrausko, Bedugnės kapinyno kapuose aptikti ginkluotės, šarvuotės, raitelio ir žirgo ekipuotės radiniai leidžia šią vietą laikyti aukšto socialinio statuso atstovų – karių raitelių – laidojimo vieta, o nedidelis atstumas iki Senųjų Trakų atkreipia dėmesį į kapinyno ir piliavietės sąsajas.

Antrąjį vakaro pranešimą skaitys archeologas Justinas Račas. Vienerius metus J. Račas tyrinėjo Zapyškio bažnyčią ir jos aplinką.

Archeologo teigimu, Zapyškio bažnyčia yra viena iš pirmųjų bažnyčių Lietuvos teritorijoje. Jos statybas fundavo Sapiegų šeima. Tyrinėjimų metu aptikti radiniai datuojami XVI–XVIII amžiumi. Labiausiai archeologų grupę nustebino tai, kad šioje vietoje rasta palyginti daug monetų – daugiau nei 1500. J. Račas pasakoja, kad buvo tirta ne tik bažnyčia, bet ir miesto kultūrinis sluoksnis, kuriame daugiausia rasta keramikos, koklių dalių.

Pasakojama, kad pirmąją Zapyškio bažnyčią pastatė Vytautas Didysis. Ar tai tiesa, pranešėjas atsakys vakaro metu.

Kovo 27 d.

Pirmąjį šio vakaro pranešimą „Nidos keramikos duomenų bazė“ skaitys dokt. Mindaugas Pilkauskas.

1974–1978 metais Kuršių nerijoje, Nidos akmens amžiaus gyvenvietėje, buvo vykdomi didelio masto kasinėjimai, kurių metu ištirtas daugiau nei 4000 kvadratinių metrų plotas ir surinkta didelė radinių kolekcija.

Archeologo Mindaugo Pilkausko teigimu, didžiausią radinių dalį sudaro keraminių puodų šukės (daugiau nei 100 tūkst. vienetų). Tokie ir panašūs keramikos radiniai yra ypač vertingi, nes tai vienas pagrindinių archeologinių šaltinių, padedančių datuoti arba atpažinti technologinius, kultūrinius ar socialinius priešistorinių žmonių gyvenimo bruožus.

Siekiant geriau pažinti tyrinėtą Nidos gyvenvietę buvo sukurta skaitmeninė duomenų bazė. Pranešėjas plačiau papasakos apie tai, kaip ši keramikos duomenų bazė buvo sudaryta ir kaip ji yra pildoma. Pasak M. Pilkausko, skaitmeninė duomenų bazė suteikia galimybę radinius tirti skirtingais būdais. Saugomi skaitmeniniai duomenys aprašomi pagal įvairius kriterijus: keramikos gamybos technologiją, morfologiją, puošybą ir kitus analizei svarbius bruožus.

Antrąjį vakaro pranešimą „Naujausi archeologiniai tyrimai Kukuliškių piliakalnyje“ skaitys dr. Miglė Urbonaitė-Ubė ir dokt. Karolis Minkevičius.

Kukuliškių piliakalnis, esantis Klaipėdos rajone, yra vienas iš dviejų Lietuvoje ant Baltijos jūros kranto stūksančių piliakalnių. Čia žmonės pradėjo kurtis dar keli šimtai metų prieš mūsų erą. Išskirtinė vieta verčia klausti, kodėl anuomet žmonės kūrėsi vėjų gairinamoje vietoje?

Pranešėja dr. Miglė Urbonaitė-Ubė pristatys kol kas vienintelius archeologinius tyrimus, atliktus šio piliakalnio teritorijoje, aptars gyvensenos ir ūkio aspektus bei kraštovaizdį, kurį smarkiai keitė Lietuvos pajūryje vykę smėlio pustymai. Nedidelės apimties tyrimų metu surinkti įvairūs buities artefaktai, aptiktos pastato ir įtvirtinimų liekanos, makrobotaniniai duomenys leidžia naujai įvertinti pajūrio bendruomenių gyvensenos ypatumus vėlyvajame bronzos amžiuje.

Balandžio 10 d.

Vilniaus šunys archeologinių ir zooarcheologinių tyrimų duomenimis
Dr. Povilas Blaževičius, dr. Giedrė Piličiauskienė

Ištikimiausio žmogaus draugo ir palydovo – šuns – istorija Lietuvoje iki šiol tyrinėta tik labai fragmentiškai, tačiau tai neabejotinai svarbi kasdienybės, o kartu medžioklės ir šunininkystės dalis. Šiuo pranešimu siekiama klausytojus supažindinti su skirtingais žinių šaltiniais ir jų tyrimų galimybėmis, pademonstruoti kaip tyrimų duomenys gali atskleisti XIII–XVIII a. Vilniuje augintų šunų ūgių ir sudėjimo įvairovę, sveikatos būklę, gydymo apraiškas ir kitas detales.

Vilniaus universiteto osteologinė kolekcija: istorinis palikimas ar reprezentatyvi bioarcheologinių tyrimų medžiaga?
Doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė, dr. Giedrė Piličiauskienė, dr. Justina Kozakaitė, Rūta Brindzaitė

Vilniaus universitete yra sukaupta gausi osteologinės medžiagos kolekcija, kurią sudaro įvairiuose Lietuvos archeologiniuose paminkluose surinkti žmonių palaikai ir faunos – žinduolių, paukščių, žuvų – liekanos. Ši medžiaga pradėta kaupti ir analizuoti dar tarpukariu, o šiuo metu yra sukaupta apie 12 000 žmonių palaikų ir apie 10 000 kg gyvūnų kaulų kolekcija. Osteologinė medžiaga yra informatyvus, tačiau Lietuvoje dar menkai panaudojamas proistorės ir istorijos šaltinis, suteikiantis žinių tiek apie pavienio individo, tiek apie visos populiacijos mitybą, sveikatos būklę, demografinius rodiklius, fizinę veiklą, socialinę padėtį, taip pat įvairių gyvūnų rūšių gausą, migracijas, paplitimą, gamtines aplinkos sąlygas ir jų pokyčius.
Vilniaus universitetas 2018–2020 m. vykdo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą, kurio tikslas – susisteminus saugomą osteologinę medžiagą, paviešinti informaciją apie kolekciją Lietuvos ir užsienio mokslininkams ir padaryti ją kuo labiau prieinamą įvairių sričių tyrėjams. Šis pranešimas ir skirtas pristatyti vykdomą projektą bei pirmuosius jo rezultatus.


XVI Marijos Gimbutienės skaitymai

 
 

Šešioliktą kartą Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje, Arsenalo g. 3, rengiami žymiausiai lietuvių archeologei, daugelio knygų ir straipsnių autorei prof. Marijai Gimbutienei (1921–1994) dedikuoti skaitymai. Šioje tęstinėje konferencijoje kviečiami dalyvauti archeologai, akademinis jaunimas, visi, besidomintys Lietuvos priešistore ir istoriniais laikais, naujausiais moksliniais atradimais.

2019 metų prof. Marijos Gimbutienės skaitymai aprėpia daugelį Lietuvos archeologijos temų: materialinės kultūros studijas, rekonstrukcijos galimybes, archeologijos mokslo istoriją, naujausius tyrimus ir atradimus, archeologinių ir bioarcheologinių tyrimų dermę.

Keturiolika pranešėjų per penkis skaitymų vakarus supažindins su seniausiais medžiagų perdirbimo atvejais, nagrinės Nidos akmens amžiaus gyvenvietės keramikos ir geležies amžiaus sėlių genties aprangos rekonstrukcijos klausimus. Pranešimuose bus atsigręžiama į Lietuvos archeologijos ištakas, be to, išsamiai pristatomi naujausi piliakalnių, laidojimo, kulto ir senųjų miestų vietų tyrimų rezultatai.

Paskutiniame skaitymų vakare bus galima daugiau sužinoti apie istorinio Vilniaus šunis ir Vilniaus universiteto osteologinę kolekciją.

Renginių pradžia 17 val., įėjimas nemokamas.


2019 m. programa

Vasario 13 d.

Pirmoje ciklo paskaitoje – dvi temos: iki šiol netyrinėto Kupiškio piliakalnio archeologinių tyrimų ir sėlių genties aprangos rekonstrukcijos pristatymas.

Archeologė Andra Simniškytė-Strimaitienė papasakos apie metus laiko trukusius Sėlos žemėje stūksančio Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnio archeologinius tyrimus. Jie atlikti dviem etapais: pirmiausia vyko geoarcheologiniai ir geofizikiniai žvalgymai, vėliau – archeologiniai tyrimai.

Kasinėjimų metu aptikta įvairių laikotarpių archeologinės medžiagos nuo I tūkst. pr. Kr. 2 ketvirčio iki XVI–XVII amžiaus. A. Simniškytės-Strimaitienės teigimu, tyrimų rezultatai papildė ir pakoregavo suformuotas prielaidas dėl piliakalnio raidos ir vaidmens Sėlos krašto apgyvendinimui priešistoriniu laikotarpiu.

Logiškai pagrindžiama meninė rekonstrukcija

Antrąjį vakaro pranešimą skaitys dr. Daiva Steponavičienė. Archeologė pristatys rekonstruotą vėlyvojo geležies amžiaus sėlių genties aprangą. Atkurti septynis moterų ir penkis vyrų apdarus, pasak D. Steponavičienės, truko pusantrų metų, visa dvylikos apdarų ir papuošalų rekonstrukcija – rankų darbas.

Paklausta, kokiu mastu sėlių aprangos rekonstrukcija galėtų atitikti tikrovę, archeologė pripažįsta, kad tai – meninė rekonstrukcija, tačiau ji logiškai pagrindžiama ir paaiškinama.

„Atliekant šį darbą svarbu neprasilenkti su laikotarpiu, atkreipti dėmesį į teritoriją, kurioje toji apranga buvo nešiojama. Tyrinėjau tai, ką archeologams pavyko rasti kapavietėse sėlių gyventoje teritorijoje: Kupiškio, Biržų, Rokiškio, Panevėžio, Zarasų apylinkėse, rekonstravau ir Latvijos kapavietėse rastas aprangos detales“, – pasakoja D. Steponavičienė.

D. Steponavičienė daugiau kaip dvidešimt metų rekonstruoja įvairių Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių aprangą. Ji yra atkūrusi I–XIII amžių lietuvių, žiemgalių, žemaičių, kuršių, jotvingių, aukštaičių genčių apdarus, viduramžių ir Renesanso laikotarpio LDK kostiumus.

Pasak archeologės, atkurtą aprangą galima panaudoti įvairiai: kaip sceninį rūbą, renginių vedėjams pasipuošti, pristatyti istorijos ir karybos festivaliuose. D. Steponavičienė viliasi, kad politikai ir diplomatai taip pat atkreips dėmesį į šias rekonstrukcijas, naudingas reprezentuojant mūsų šalį užsienyje.

Vasario 27 d.

Vasario 27 d. pranešimus skaitys dr. Agnė Čivilytė („Medžiagų perdirbimo archeologija: nuo daiktų gamybos iki antrinio panaudojimo“) ir dr. Rasa Banytė-Rowell („Tado Daugirdo archeologiniai dienoraščiai kaip laikmečio ir profesionalumo liudytojai“).Medžiagų perdirbimas yra viena seniausių žmogaus elgesio formų; išmokęs pasigaminti sau reikalingus daiktus, žmogus netrukus suprato galįs prailginti jų naudojimo laiką, juos vienaip ar kitaip perdirbdamas į naujus. Senovės žmogus bet kuriame pasaulio krašte elgėsi panašiai, pavyzdžiui, nulūžus kauliniam ar titnaginiam strėlės antgaliui, jį vėl pagaląsdavo ir pritaikydavo tolesniam naudojimui. Archeologė dr. Agnė Čivilytė bandys atsakyti į klausimus, kodėl pirmykščiai žmonės daiktų neišmesdavo, o stengdavosi juos perdirbti. Ar jie tai darė taupumo sumetimais, ar buvo ir kitų priežasčių? Paskaitoje taip pat bus pristatyti įvairūs archeologijos moksle taikomi metodai, parodantys, kad daiktai buvo perdirbti arba pagaminti iš antrinių žaliavų.

Dr. Rasa Banytė-Rowell pristatys dar mažai tyrinėtus dailininko ir archeologo Tado Daugirdo (1852–1919) dienoraščius. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi du šio Lietuvos archeologijos pirmeivio dienoraščiai – tai ne tik liudijimas apie to laikmečio žmogų, bet ir apie kruopščiai jo atliktus archeologinius tyrimus. Mokslininkė tikina, kad T. Daugirdas buvo „žmogus orkestras“, tad klausantis pranešimo tikrai bus dėl ko nustebti.

Kovo 13 d.

Pirmąjį šio vakaro pranešimą skaitys Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas. Pasak pranešėjo, 2018 metų archeologiniai tyrimai Bedugnės kaime prie Senųjų Trakų (Trakų r.) atvertė naują ankstyvosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos puslapį.

Bedugnės kapinynas – išskirtinis, didelę mokslinę ir kultūrinę vertę turintis ikikrikščioniškojo Lietuvos valstybės laikotarpio laidojimo paminklas. Jį tyrinėdami archeologai aptiko sudegintų mirusiųjų palaikų ir daugiau nei 300 XIV amžiaus degintinių kapų įkapių: kario ginkluotės elementų, šarvų detalių, puošnių žirgo kamanų apkalų, svarstyklių svarelių ir daug kitų radinių. Pasak vakaro pranešėjo dr. G. Petrausko, Bedugnės kapinyno kapuose aptikti ginkluotės, šarvuotės, raitelio ir žirgo ekipuotės radiniai leidžia šią vietą laikyti aukšto socialinio statuso atstovų – karių raitelių – laidojimo vieta, o nedidelis atstumas iki Senųjų Trakų atkreipia dėmesį į kapinyno ir piliavietės sąsajas.

Antrąjį vakaro pranešimą skaitys archeologas Justinas Račas. Vienerius metus J. Račas tyrinėjo Zapyškio bažnyčią ir jos aplinką.

Archeologo teigimu, Zapyškio bažnyčia yra viena iš pirmųjų bažnyčių Lietuvos teritorijoje. Jos statybas fundavo Sapiegų šeima. Tyrinėjimų metu aptikti radiniai datuojami XVI–XVIII amžiumi. Labiausiai archeologų grupę nustebino tai, kad šioje vietoje rasta palyginti daug monetų – daugiau nei 1500. J. Račas pasakoja, kad buvo tirta ne tik bažnyčia, bet ir miesto kultūrinis sluoksnis, kuriame daugiausia rasta keramikos, koklių dalių.

Pasakojama, kad pirmąją Zapyškio bažnyčią pastatė Vytautas Didysis. Ar tai tiesa, pranešėjas atsakys vakaro metu.

Kovo 27 d.

Pirmąjį šio vakaro pranešimą „Nidos keramikos duomenų bazė“ skaitys dokt. Mindaugas Pilkauskas.

1974–1978 metais Kuršių nerijoje, Nidos akmens amžiaus gyvenvietėje, buvo vykdomi didelio masto kasinėjimai, kurių metu ištirtas daugiau nei 4000 kvadratinių metrų plotas ir surinkta didelė radinių kolekcija.

Archeologo Mindaugo Pilkausko teigimu, didžiausią radinių dalį sudaro keraminių puodų šukės (daugiau nei 100 tūkst. vienetų). Tokie ir panašūs keramikos radiniai yra ypač vertingi, nes tai vienas pagrindinių archeologinių šaltinių, padedančių datuoti arba atpažinti technologinius, kultūrinius ar socialinius priešistorinių žmonių gyvenimo bruožus.

Siekiant geriau pažinti tyrinėtą Nidos gyvenvietę buvo sukurta skaitmeninė duomenų bazė. Pranešėjas plačiau papasakos apie tai, kaip ši keramikos duomenų bazė buvo sudaryta ir kaip ji yra pildoma. Pasak M. Pilkausko, skaitmeninė duomenų bazė suteikia galimybę radinius tirti skirtingais būdais. Saugomi skaitmeniniai duomenys aprašomi pagal įvairius kriterijus: keramikos gamybos technologiją, morfologiją, puošybą ir kitus analizei svarbius bruožus.

Antrąjį vakaro pranešimą „Naujausi archeologiniai tyrimai Kukuliškių piliakalnyje“ skaitys dr. Miglė Urbonaitė-Ubė ir dokt. Karolis Minkevičius.

Kukuliškių piliakalnis, esantis Klaipėdos rajone, yra vienas iš dviejų Lietuvoje ant Baltijos jūros kranto stūksančių piliakalnių. Čia žmonės pradėjo kurtis dar keli šimtai metų prieš mūsų erą. Išskirtinė vieta verčia klausti, kodėl anuomet žmonės kūrėsi vėjų gairinamoje vietoje?

Pranešėja dr. Miglė Urbonaitė-Ubė pristatys kol kas vienintelius archeologinius tyrimus, atliktus šio piliakalnio teritorijoje, aptars gyvensenos ir ūkio aspektus bei kraštovaizdį, kurį smarkiai keitė Lietuvos pajūryje vykę smėlio pustymai. Nedidelės apimties tyrimų metu surinkti įvairūs buities artefaktai, aptiktos pastato ir įtvirtinimų liekanos, makrobotaniniai duomenys leidžia naujai įvertinti pajūrio bendruomenių gyvensenos ypatumus vėlyvajame bronzos amžiuje.

Balandžio 10 d.

Vilniaus šunys archeologinių ir zooarcheologinių tyrimų duomenimis
Dr. Povilas Blaževičius, dr. Giedrė Piličiauskienė

Ištikimiausio žmogaus draugo ir palydovo – šuns – istorija Lietuvoje iki šiol tyrinėta tik labai fragmentiškai, tačiau tai neabejotinai svarbi kasdienybės, o kartu medžioklės ir šunininkystės dalis. Šiuo pranešimu siekiama klausytojus supažindinti su skirtingais žinių šaltiniais ir jų tyrimų galimybėmis, pademonstruoti kaip tyrimų duomenys gali atskleisti XIII–XVIII a. Vilniuje augintų šunų ūgių ir sudėjimo įvairovę, sveikatos būklę, gydymo apraiškas ir kitas detales.

Vilniaus universiteto osteologinė kolekcija: istorinis palikimas ar reprezentatyvi bioarcheologinių tyrimų medžiaga?
Doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė, dr. Giedrė Piličiauskienė, dr. Justina Kozakaitė, Rūta Brindzaitė

Vilniaus universitete yra sukaupta gausi osteologinės medžiagos kolekcija, kurią sudaro įvairiuose Lietuvos archeologiniuose paminkluose surinkti žmonių palaikai ir faunos – žinduolių, paukščių, žuvų – liekanos. Ši medžiaga pradėta kaupti ir analizuoti dar tarpukariu, o šiuo metu yra sukaupta apie 12 000 žmonių palaikų ir apie 10 000 kg gyvūnų kaulų kolekcija. Osteologinė medžiaga yra informatyvus, tačiau Lietuvoje dar menkai panaudojamas proistorės ir istorijos šaltinis, suteikiantis žinių tiek apie pavienio individo, tiek apie visos populiacijos mitybą, sveikatos būklę, demografinius rodiklius, fizinę veiklą, socialinę padėtį, taip pat įvairių gyvūnų rūšių gausą, migracijas, paplitimą, gamtines aplinkos sąlygas ir jų pokyčius.
Vilniaus universitetas 2018–2020 m. vykdo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą, kurio tikslas – susisteminus saugomą osteologinę medžiagą, paviešinti informaciją apie kolekciją Lietuvos ir užsienio mokslininkams ir padaryti ją kuo labiau prieinamą įvairių sričių tyrėjams. Šis pranešimas ir skirtas pristatyti vykdomą projektą bei pirmuosius jo rezultatus.


vasario 13, 2019 - balandžio 10, 2019 | Senasis arsenalas, muziejaus salė, Arsenalo g. 3


Kitos naujienos

Home buttonAtgal