Paskaitoje pasakojama apie unikalią priešistorinių žmonių galvų iš senojo Teotihuakano miesto (Meksika) kolekciją, saugomą Marian E. White Antropologijos tyrimų muziejuje Niujorko valstijos Bafalo universitete. Paskaita skirta garsiai Amerikos lietuvių archeologei Marijai Gimbutienei (1921–1994), kuri yra fundamentalių tyrimų apie žmogaus kūną priešistorėje autorė. Jos teigimu, jau seniai egzistuoja interpretacinė tradicija, siejanti figūrėles su „vaisingumo kultais“ ir „deivėmis motinomis“, nes jos daugiausiai vaizduoja moteris. Savo darbuose apie Senąją Europą M. Gimbutienė analizuoja potraukio vaizduoti žmogaus kūną fenomeną kaip vieningą religiją ir pabrėžia dominuojantį moters vaidmenį priešistorinėse visuomenėse.

M. Gimbutienės studijos apie Europos figūrėles paskatino vėlesnę mokslininkų kartą kelti naujas idėjas, pabrėžiančias žmogaus kūno stilių, vaizdavimo ir reikšmių įvairovę. Lyginamoji viso pasaulio figūrėlių tyrimų analizė rodo, kad žmogaus kūno vaizdavimo logika yra panaši. Neabejotinai galima kalbėti apie figūrėlių, kaip mentalinių žmogaus elgesio kodų, prasmingumą ir simbolinę vertę. Figūrėlėse užfiksuotos įvairios sąveikos ir pasirodymai, kurie kartojasi ir yra dinamiški, susieja objektus, vietas ir žmones tiek vienus su kitais, tiek su jų papročiais ir tradicijomis. Šie ryšiai tarpusavyje kuria sociomaterialų pasaulį, kuris įgyja prasmės ir vertės kasdieniame gyvenime.

Šioje paskaitoje nagrinėjamas klausimas, kokią reikšmę vaizduojant žmogų turėjo galva ir kodėl Teotihuakane randama tūkstančiai molinių jos variantų; aiškinama, kaip galvos atskyrimą nuo kūno vertino M. Gimbutienė ir kaip visa tai interpretuoja šių dienų mokslininkai.

Aštuonerių metų Heinrichas Schliemannas (1822–1890) vieną šv. Kalėdų rytą gavo dovanų knygą Pasaulio istorija vaikams (Georg Ludwig Jerrer). Berniuko tėvas, nujausdamas sūnaus polinkį į dvasines keistenybes, nė nenutuokė, kokį neišdildomą įspūdį jam paliks knygoje rastas paveikslėlis, vaizduojantis degančią Troją. Nuo tos akimirkos Heinrichas paskendo svajonėje žūtbūt surasti šį miestą ir nusivežti į jį savo vaikystės draugę Miną. Apsėstas šios minties, jis nė akimirkos nedvejojo savo tikslu ir galiausiai tapo garsiuoju Trojos atradėju. Šiandien, praėjus dviem šimtams metų nuo to laiko, kai Šiaurės Vokietijos Meklenburgo žemėje gimė H. Schliemannas, Trojoje matome jo iškastus griovius, tarsi tik vakar jis būtų mojavęs kastuvu, o Graikijoje tebesigrožime medžių alėjomis, pasodintomis šios keistos ekscentriškos, pragmatiškos, aistringos (vedė 30 metų jaunesnę graikę Sophią, kurią išdabino auksiniais papuošalais iš Trojoje rasto Priamo lobio) ir neribotą vaizduotę turinčios asmenybės. Mokslinė realybė jam pynėsi su nuolatinio palydovo Homero kuriamu mitu, o melagingos fantazijos – su apčiuopiama tikrove.

Pasakodama apie tai, kaip užsispyręs svajoklis berniukas tapo Graikijos archeologijos tėvu, lektorė kviečia pažvelgti į H. Schliemanno atrastus Tirinto ir Mikėnų rūmus, iškeliauti į archeologijos vandenyno platumas, susipažinti su Mikėnų pasaulio raštų turiniu bei pajusti Homero tekstų įtaigumą ne tik H. Schliemanno, bet ir mūsų vaizduotėms.

Archeologijos mokslas tyrinėja procesus, didžia dalimi vykusius priešistoriniais laikais, remdamasis medžiaginėmis liekanomis žemėje – artefaktais, įvairiais mėginiais, struktūromis, kurias paliko senovinė žmonių veikla, būtis ir buitis. Laidojimo paminklų tyrimai veda ne tik į poreikį rekonstruoti senąją laidoseną, bet ir į įkapių rinkinių kaip informacinės bazės kaupimą. Kiekviena įkapė, ar ji būtų standartinė tam tikram laikotarpiui, ar unikali, ar tai būtų papuošalas, ar darbo įrankis, gali papasakoti savo istoriją – ilgesnę ar trumpesnę – priklausomai nuo to, kiek archeologui yra pažinus priešistorinis laikmetis, tam tikro regiono „kultūrinis rūbas“ ir geografiškai tolimesnis kaimyninių archeologinių kultūrų arba gentinių junginių palikimas. Tam tikro daikto-įkapės reikšmė priešistorės apysakai gali būti atskleista tik tuomet, jei jis turi kitus lydinčius radinius, o kapinyno istorijai, – jei esama kitų kapų įkapių komplektų.

Pasakojimas apie Baitų kapinyno radinius, kurie skiriami III a. antrajai pusei – IV a. pradžiai, remiasi keliais artefaktų pavyzdžiais, kurių analizė nuveda prie svarbių išvadų apie Minijos upės vidurupyje vėlyvuoju Romėniškuoju laikotarpiu gyvenusios bendruomenės identitetą, regioninius ryšius ir orientaciją į įvairių genčių, gyvenusių už Romos imperijos šiaurinės sienos, kultūrinį rūbą, savitai pritaikytą vietinėms technologijoms ir estetiniams poreikiams.

Paskaitos istorijų veikėjais bus mažytė segės detalė, keletas žiedų ir smeigtukų, puodelis, geležinis skobtas, karoliai. Tikėkimės, kad priešistorinių artefaktų pasakojimai leis geriau įsivaizduoti aptariamo laikotarpio Lietuvos pajūrio gyventojų vaidmenį visame Baltijos jūros regione.

Šiaurės Lietuva ir Pietų Latvija ilgai buvo laikomos retai apgyvendintu kraštu ankstyvajame Tautų kraustymosi laikotarpyje. Šį vaizdinį nulėmė ribotas tyrėjų dėmesys toliau nuo žinomų archeologijos paminklų ir jų telkinių išsidėsčiusioms periferinėms vietovėms bei vėlyvojo Romėniškojo ir ankstyvojo Tautų kraustymosi laikotarpių dirbinių ir apskritai duomenų apie šį kraštą trūkumas.

2020 m. vienoje iš atsitiktinių radinių radaviečių Vegeriuose (Akmenės r.) surengus archeologinius tyrimus, surastas iki tol buvęs nežinomas žiemgalių kapinynas, kuriame mirusieji laidoti su pertraukomis V–XVII amžiais. Didžiausio dėmesio verti yra unikalūs, Lietuvoje itin reti ankstyvojo ir vėlyvojo Tautų kraustymosi laikotarpių auksuoti ir sidabruoti dirbiniai, liudijantys ryšius su Olštyno kultūrine grupe ir merovingais.

Pranešime siekiama atkurti šių išskirtinių V a. pabaigos – VII a. dirbinių patekimo kelius į anksčiau archeologiniu požiūriu „tuščiu“ laikytą Vadaksties mikroregioną, išsidėsčiusį tarp dabartinės Lietuvos ir Latvijos. Analizuojant kultūrinių kontaktų raidos ir aukšto socialinio statuso žmonių sluoksnio formavimosi klausimą, diskutuojama dėl valdžios ir galios centrų šiame mikroregione iškilimo Tautų kraustymosi laikotarpiu.

Jau antri metai Kernavėje vykdomas Lietuvos mokslo tarybos remiamas projektas „Piliakalnių funkcinė raida – nuo įtvirtintos gyvenvietės iki kunigaikščio rezidencijos“. Projekto esmė – kompleksiniai centrinio ir ankstyviausiojo Kernavės piliakalnio – Aukuro kalno – tyrimai.

Aukuro kalno piliakalnis Kernavėje yra ryškiausiai priešistorės ir ankstyvosios valstybės istorijos procesus atspindintis archeologijos paveldo objektas. Piliakalnyje gyventa nuo I tūkstm. pr. Kr. pabaigos, vėlesniais laikotarpiais piliakalnio funkcinė paskirtis kito, galiausiai čia iškilo rezidencinė Lietuvos kunigaikščio pilis. Taigi, Aukuro kalno piliakalnyje susiformavę kultūriniai sluoksniai atspindi tūkstantmetę regiono priešistorės kultūrinės raidos epochą ir pirmuosius Lietuvos valstybės šimtmečius.

Pastaraisiais metais Aukuro kalno piliakalnio tyrimuose plačiai taikytos įvairios geofizinių tyrimų metodikos, išgręžta beveik 300 gręžinių, gautų duomenų pagrindu vykdyti archeologiniai tyrimai. Remiantis tyrimais nustatyta, kaip ir kada natūralus gamtinių procesų suformuotas reljefas virto vaizdingu piliakalniu. Ištyrinėti aiškiai stratifikuoti, 14C metodu datuoti kultūriniai sluoksniai ir juose aptikti radiniai atskleidė piliakalnio funkcinės raidos etapus.

Tūkstantmečius trunkanti žmogaus veikla Kernavėje atpažįstama ne tik įprastuose radiniuose bei kraštovaizdžio elementuose, tačiau ir archeologiniame sluoksnyje išlikusiose augalų liekanose. Ši medžiaga tyrinėtojams leidžia pažinti įvairių laikotarpių aplinką, jos kaitą, žmogaus elgseną ir jos poveikį kraštovaizdžiui. Ankstesnių tyrimų metu aptiktos degusių grūdų sankaupos, rastos Aukuro kalno ir Mindaugo sosto piliakalniuose, padėjo užčiuopti tam tikrus ryškiausius vietos bendruomenių ūkio bruožus.

Pastarųjų metų tyrimai suteikia unikalią galimybę kur kas detaliau pažvelgti į priešistorėje vykusius gamtinius ir ūkinius procesus. Surinka gausi archeobotaninė kolekcija suteikia naujų duomenų apie žemdirbystės raidą, augintų kultūrinių augalų įvairovę bei jų ekonominę reikšmę. Be to, ji leidžia geriau pažinti vietovės erdvinę struktūrą, atskirų zonų funkcinę raidą ir žmogaus veiklos specifiką skirtingais laikotarpiais.

Daugybę metų vykdant archeologinius tyrimus Kernavėje buvo sukaupta gausi gyvūnų kaulų kolekcija, kurios tyrimai suteikė unikalių duomenų apie kernaviškių mitybą, augintus gyvulius ar vykdytas veiklas viduramžiais. Atlikti įvairūs artimiausių to meto žmonių palydovų – šunų ir žirgų – tyrimai atskleidžia, kokiais (ar tik vietiniais) žirgais jodinėjo miestiečiai ir kuo šėrė savo šunis.

Pastaraisiais metais Aukuro kalne surinktos gyvūnų liekanos leido padaryti pirmąsias įžvalgas ir apie kunigaikščio aplinkos mitybą, kitas jo rezidencijos vietoje vykdytas veiklas bei jų ypatumus.