Pasakojimas: Vilnius, 1907 metai: Didžiojoje g. 23 savo kelią pradėjo didelis visuomenės, literatūros ir politikos laikraštis „Viltis“. Užsimota ieškoti naujos, ilgalaikės, tvarios, kaip dabar sakytume, pasaulio ir žmogaus matymo perspektyvos.

Lietuvystės (modernaus lietuvių nacionalizmo) paieškos turėjo savo trajektoriją. Buvo tik laiko klausimas, kada Vilniuje pasigirs lietuvių kalba, kuria bus reiškiamos visuomenės raidos problemos ir visybės perspektyva: Iš kur mes atėjome? Kas mes? Kur mes einame? Kultūrinės veiklos plėtojimui įsteigta bendrovė „Smetona, Tumas &Ko“ ieškojo dalininkų. Ar surado?

Eksponatas: „Vilties“ mokslo ir literatūros priedas, leistas 1914 m. sausio–1915 balandžio mėnesiais Vilniuje. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė Asta Pučinskaitė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: stambesnis žemvaldys didžiąją metų dalį rezidavo dvare, į miestą atkakdavo šaltuoju metų laiku. Traukė ne į apskrities miestą, o į gubernijos centrą, tapdavusį rinktinės publikos bendravimo, pramogų ir kultūrinių praktikų vieta. Vilniaus patrauklumas dvarininkams nebuvo visaapimantis. Jie Vilnių suvokė kaip bendros atminties, sakralumo buveinę, vertino švietimo, tarnybos galimybes, kurias suteikė miestas. Bet genius loci ieškojo kaime.

Eksponatas: politiko, rašytojo Mykolo Juozapo Romerio (1776–1853) portretas. Dailininkas nežinomas. Aliejus, drobė. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyr. fondų saugotojas Žygintas Būčys.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: Sovietų Lietuvos nomenklatūros elitas ir jo gyvenimas nebuvo itin viešas. Tą lėmė, be kitų priežasčių, nuo stalininių metų susiformavę nomenklatūros apsaugos tradicijos ir metodai, taikyti nuo pastatų apsaugos iki asmens sargybinio, turėjusio visur lydėti saugomąjį. Apie šiuos žmones, amžininkų vadintus adjutantais, ir jų darbo metodus bei specifiką žinoma dar mažiau. O specifikos tikrai būta: nuo nakvynės saugojamojo namuose pokario metais iki vėliau netikėtai tolimai kelionei nuolat paruošto lagaminėlio su būtinais reikmenimis ir tapimo nomenklatūros artimo rato žmogumi. Be to, nomenklatūros apsauga ir aptarnavimas sąlygojo ir kintantį Vilniaus vaizdą. Kas ir kur Vilniuje saugojo sovietų Lietuvos nomenklatūros viršūnėlę? Kam jie buvo pavaldūs? Kokius metodus jie naudojo, ir kokie nuotykiai jiems nutikdavo?

Eksponatas: LKP I sekretoriaus Antano Sniečkaus automobilio VOLGA 253 numeriai „00–34 LIT“, išduoti 1964 metais. Sniečkus šiuo automobiliu važinėjo iki mirties. Vėliau iki 1981 metų pabaigos juo buvo vežiojama Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė Irena Mikuličienė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: 1953 metų kovo 20 dieną susirinkusi Vilniaus valstybinio universiteto daržininkų sekcija nutarė steigti sodininkų draugiją ir kreiptis į Vilniaus miesto Vykdomąjį komitetą dėl žemės „Jeruzolimkoje“ skyrimo.

Taip prasidėjo Vilniaus kolektyvinių sodų kūrimasis, virtęs į kelių dešimtmečių trukmės epopėją. Per tą laiką miestą apsupo kolektyvinių sodų masyvai, kuriuose dienas leido tiek eiliniai darbininkai, tiek elito ir nomenklatūros atstovai. Kaip jiems sekėsi tapti sodininkais? Kas skatino tūlą sovietinį pilietį ne tik savo noru vargti keliant nederlingų žemių našumą, bet ir balansuoti legalumo paribiais, statant sode 25 kvadratinių metrų dydžio vilas…

Eksponatas: Sodų bendrijos „Informatikas“ žemėlapis. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė Virginija Semėnaitė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: Buvusios LDK kraštovaizdis, miestų ir miestelių veidas per XIX amžių buvo dirbtinai pakeistas – „nugrimuotas“ pagal Rusijos imperijos statybos įstatymais surežisuotą Rusijos imperijos scenarijų. 1859 m. į Vilnių eiti valstybės tarnybos pareigų atvykęs Nikolajus Čaginas turėjo nemenką inžinieriaus, architekto ir valdininko patirtį Šiaurės Vakarų krašte. 1864 m. paties generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo rūpesčiu jis buvo paskirtas Vilniaus gubernijos architektu ir tapo Rusijos imperijos bažnyčios ir kultūros politikos vykdytoju, bendraautoriu bei ilgiausiai Vilniaus gubernijos architekto pareigas ėjusiu asmeniu. Su kuo asocijuojasi N. Čagino vardas? Kiek jis prisidėjo prie šiandienio Vilniaus veido formavimo? Ką mes žinome ir ko ne apie šį asmenį ir 49-erius metus trukusį jo tarnybos ir kūrybos kelią?

Eksponatas: Vilniaus Šv. Onos bažnyčios varpinės projektas. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių vyresn. muziejininkė dr. Evelina Bukauskaitė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: Vilniuje ir jo priemiesčiuose augo galybė vaikų, kurie visais miesto gyvavimo laikotarpiais sudarė ženklią gyventojų dalį. Tiesa, žinių apie vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais mieste zujusius mažuosius padaužas labai nedaug. Tik pasitelkę skirtingų mokslų medžiagą ir tyrinėdami ją skirtingais metodais galime vaikų istoriją pamažu dėlioti kaip savotišką dėlionę. Ar lengva buvo augti mieste? Kuo žaidė vaikai, kaip jie rengėsi, ką dirbo?

Eksponatas: vaikiškų pusbačių pora, datuojama XVI a. antra puse, rasta Vilniaus vyskupo amatininkų kvartale. Vaikų avalynės archeologinių tyrimų metu aptinkama labai retai. Vaikai paprastai bėgiodavo basi, o dovanų gauti batai buvo artimųjų rūpesčio ir meilės jiems išraiška. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: plunksną, kuria 1323 metais buvo surašyti didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai krikščioniškajai Europai, rūpestingai vedžiojo brolio pranciškono ranka. Nuo Vilniaus gimimo iki pat šių dienų neatsiejama šio miesto istorijos dalis yra vienuolinio gyvenimo kelią pasirinkę krikščionys. Kaip Lietuvos sostinėje kūrėsi ir prigijo vienuoliai ir vienuolės? Koks gyvenimo būdas jiems/joms buvo/yra būdingas? Kokias negandas ir pakilimus broliams ir seserims buvo lemta patirti? Kokius vienuolių paliktus istorijos pėdsakus ir aktualaus veikimo ženklus galime aptikti Vilniuje šiandien?

Eksponatas: Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo ligoninės vyriausiosios sesers Albertinos Műnchausen (1787–1862) portretas. Nežinomo dailininko sukurtą portretą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyr. muziejininkė Diana Streikuvienė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: pavieniai karaimai, pavilioti galimybių mokytis ir užsidirbti, Vilniuje ėmė kurtis tik XIX amžiuje. Dauguma jų į miestą traukė iš Trakų ir jų apylinkių, tačiau net ir amžiui baigiantis, sėsliau Vilniuje gyvenančių karaimų šeimų buvo vos keletas. Vis dėlto, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Vilnius buvo tapęs karaimų traukos centru ir tikra karaimikos studijų Meka. Kaip nutiko, kad Vilnius, iki pat XIX amžiaus buvęs karaimų bendruomeninio gyvenimo paraštėse, vos per kelis dešimtmečius išaugo į svarbiausią kultūrinį ir bendruomeninį centrą, traukusį dėmesį puošnia kenesa, įvairiais renginiais ir plačiai leidžiama spauda, tapusia to laikotarpio karaimų bendruomenės metraščiu?

Eksponatas: lėlės su tautiniais karaimų drabužiais. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikas Tadas Šėma.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: lietuviškoji ir lenkiškoji išeivija, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Vakaruose, dėl Vilniaus ateities puoselėjo skirtingus vaizdinius. Miesto politinės priklausomybės kaita stipriai įtakojo įvairių idėjų generavimą siekiant nuspręsti, kam gi miestas turėtų priklausyti po Sovietų Sąjungos žlugimo. Kokios buvo 1920 metų pamokos?

Eksponatas: 1920 m. spalio 18 d. Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimas-telegrama Amerikos lietuviams su prašymu suteikti finansinę paramą kovai už Vilniaus išvadavimą iš lenkų. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube paskyroje. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: jaunas vaikinas Shmuelis Benas Avigdoras Wigderowicz‘ius 1750 m. su didele finansine šeimos parama tapo vyriausiuoju tapo vyriausiu Vilniaus rabinu ir šiose pareigose išsilaikė apie dvidešimt penkerius metus. Į įsisiūbavusį skandalą, kurio epicentre atsidūrė jo persona, įsitraukė ne tik XVIII a. pabaigos Vilniaus žydų bendruomenės, bet ir valstybės įtakingieji  – Vilniaus vaivada  ir Vilniaus vyskupas. Jie rėmė skirtingas konfliktuojančias puses. Apie ką ši istorija? Kas nutiko XVIII a. pabaigos Vilniuje? Kodėl Vilniaus žydų bendruomenė norėjo nuversti savo vyriausiąjį rabiną? Kokius argumentus ir kontrargumentus naudojo konfliktuojančios pusės? Kuo baigėsi šis konfliktas – perskaitėte paskaitos pavadinime…

Eksponatas: sidabrinis Toros skydas (1889). Auksakalys Šlioma Jalovcinas, prabuotojas Michailas Pereselginas. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių vyresn. muziejininkė dr. Evelina Bukauskaitė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, remdamasi 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Lietuvai sugrįžus į sostinę, Gedimino kalne vėl suplevėsavo trispalvė, į miestą atvyko Lietuvos respublikos įgaliotiniai, sudarytas Laikinasis Vilniaus miesto magistratas. Vietos lietuviška spauda paskelbė, kad sostinėje bus ir duonos, ir tvarkos. Lietuvos valdžioje Vilnius išsilaikė kiek daugiau nei 40 dienų, iki spalio 9-osios, kada sostinę užėmė lenkų generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama kariuomenė. Kodėl šis 40 dienų laikotarpis mūsų atmintyje pernelyg blyškus? Ar sostinės likimas galėjo būti kitoks? Kaip įžengimą ir pasitraukimą iš Vilniaus prisiminė Lietuvos kariuomenės kariai?

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.