Vilniaus miesto istorijai skirtas paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“

Kas nutinka, kai susitinka muziejus ir universitetas? Istorikai prakalbina kontekstą, muziejininkai – vertybę

  • 2021 10 07–2022 12 16
  • 18 val.
  • Muziejaus salė
  • Arsenalo g. 3
  • Renginys
  • Renginys internete
  • Nemokamai

Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu tęsia paskaitų ciklą „Istorijos miestui ir pasauliui“. Paskaitose muziejininkai pristatys saugomą vertybę, o istorikai atskleis su pristatomu eksponatu susijusio laikmečio kontekstą.

Šis ciklas skirtas artėjančiam 700 metų Vilniaus gimtadieniui. Antrame kurse paskaitas skaitys Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai, archeologai. Jie įvairių knygų autoriai, istorijos ir archeologijos mokslo populiarintojai.

Šiuo bendru projektu muziejininkai į dienos šviesą ištraukia tuos eksponatus, kurie dažnai nesulaukia pakankamo dėmesio ar savo lankytojo, o istorikai nustebina temomis, nugulusiomis istorijos paraštėse.

Paskaitos transliuojamos tiesiogiai portale www.15min.lt ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube paskyroje.

Paskaitose galima dalyvauti ir gyvai, jos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3. Prašome turėti galimybių pasą ir dėvėti nosį ir burną dengiančią apsauginę veido kaukę.

[ II Vilniaus kursas’21 ]

3 semestras

Pasakojimas: Vilniuje ir jo priemiesčiuose augo galybė vaikų, kurie visais miesto gyvavimo laikotarpiais sudarė ženklią gyventojų dalį. Tiesa, žinių apie vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais mieste zujusius mažuosius padaužas labai nedaug. Tik pasitelkę skirtingų mokslų medžiagą ir tyrinėdami ją skirtingais metodais galime vaikų istoriją pamažu dėlioti kaip savotišką dėlionę. Ar lengva buvo augti mieste? Kuo žaidė vaikai, kaip jie rengėsi, ką dirbo?

Eksponatas: vaikiškų pusbačių pora, datuojama XVI a. antra puse, rasta Vilniaus vyskupo amatininkų kvartale. Vaikų avalynės archeologinių tyrimų metu aptinkama labai retai. Vaikai paprastai bėgiodavo basi, o dovanų gauti batai buvo artimųjų rūpesčio ir meilės jiems išraiška. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: plunksną, kuria 1323 metais buvo surašyti didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai krikščioniškajai Europai, rūpestingai vedžiojo brolio pranciškono ranka. Nuo Vilniaus gimimo iki pat šių dienų neatsiejama šio miesto istorijos dalis yra vienuolinio gyvenimo kelią pasirinkę krikščionys. Kaip Lietuvos sostinėje kūrėsi ir prigijo vienuoliai ir vienuolės? Koks gyvenimo būdas jiems/joms buvo/yra būdingas? Kokias negandas ir pakilimus broliams ir seserims buvo lemta patirti? Kokius vienuolių paliktus istorijos pėdsakus ir aktualaus veikimo ženklus galime aptikti Vilniuje šiandien?

Eksponatas: Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo ligoninės vyriausiosios sesers Albertinos Műnchausen (1787–1862) portretas. Nežinomo dailininko sukurtą portretą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vyr. muziejininkė Diana Streikuvienė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: pavieniai karaimai, pavilioti galimybių mokytis ir užsidirbti, Vilniuje ėmė kurtis tik XIX amžiuje. Dauguma jų į miestą traukė iš Trakų ir jų apylinkių, tačiau net ir amžiui baigiantis, sėsliau Vilniuje gyvenančių karaimų šeimų buvo vos keletas. Vis dėlto, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Vilnius buvo tapęs karaimų traukos centru ir tikra karaimikos studijų Meka. Kaip nutiko, kad Vilnius, iki pat XIX amžiaus buvęs karaimų bendruomeninio gyvenimo paraštėse, vos per kelis dešimtmečius išaugo į svarbiausią kultūrinį ir bendruomeninį centrą, traukusį dėmesį puošnia kenesa, įvairiais renginiais ir plačiai leidžiama spauda, tapusia to laikotarpio karaimų bendruomenės metraščiu?

Eksponatas: lėlės su tautiniais karaimų drabužiais. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikas Tadas Šėma.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: lietuviškoji ir lenkiškoji išeivija, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Vakaruose, dėl Vilniaus ateities puoselėjo skirtingus vaizdinius. Miesto politinės priklausomybės kaita stipriai įtakojo įvairių idėjų generavimą siekiant nuspręsti, kam gi miestas turėtų priklausyti po Sovietų Sąjungos žlugimo. Kokios buvo 1920 metų pamokos?

Eksponatas: 1920 m. spalio 18 d. Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimas-telegrama Amerikos lietuviams su prašymu suteikti finansinę paramą kovai už Vilniaus išvadavimą iš lenkų. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube paskyroje. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: jaunas vaikinas Shmuelis Benas Avigdoras Wigderowicz‘ius 1750 m. su didele finansine šeimos parama tapo vyriausiuoju tapo vyriausiu Vilniaus rabinu ir šiose pareigose išsilaikė apie dvidešimt penkerius metus. Į įsisiūbavusį skandalą, kurio epicentre atsidūrė jo persona, įsitraukė ne tik XVIII a. pabaigos Vilniaus žydų bendruomenės, bet ir valstybės įtakingieji  – Vilniaus vaivada  ir Vilniaus vyskupas. Jie rėmė skirtingas konfliktuojančias puses. Apie ką ši istorija? Kas nutiko XVIII a. pabaigos Vilniuje? Kodėl Vilniaus žydų bendruomenė norėjo nuversti savo vyriausiąjį rabiną? Kokius argumentus ir kontrargumentus naudojo konfliktuojančios pusės? Kuo baigėsi šis konfliktas – perskaitėte paskaitos pavadinime…

Eksponatas: sidabrinis Toros skydas (1889). Auksakalys Šlioma Jalovcinas, prabuotojas Michailas Pereselginas. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių vyresn. muziejininkė dr. Evelina Bukauskaitė.

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.

Pasakojimas: Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, remdamasi 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Lietuvai sugrįžus į sostinę, Gedimino kalne vėl suplevėsavo trispalvė, į miestą atvyko Lietuvos respublikos įgaliotiniai, sudarytas Laikinasis Vilniaus miesto magistratas. Vietos lietuviška spauda paskelbė, kad sostinėje bus ir duonos, ir tvarkos. Lietuvos valdžioje Vilnius išsilaikė kiek daugiau nei 40 dienų, iki spalio 9-osios, kada sostinę užėmė lenkų generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama kariuomenė. Kodėl šis 40 dienų laikotarpis mūsų atmintyje pernelyg blyškus? Ar sostinės likimas galėjo būti kitoks? Kaip įžengimą ir pasitraukimą iš Vilniaus prisiminė Lietuvos kariuomenės kariai?

Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.