Atsagtė

  • Autorius
    Andrius B.

  • Sukūrimo data
    XIX a. pab.

  • Sukūrimo vieta
    Šilėnų k., Kauno r. sav., Kauno apskr.

  • Medžiaga, technika
    Medis, metalas, drožyba, reljefinis raižymas, dažymas

  • Išmatavimai
    Ilgis 70 cm, plotis 3 cm

  • Inventoriaus numeris
    EM 4222

  • Radimo arba naudojimo aplinkybės, priklausymas asmeniui ar kolekcijai
    Naudota Šilėnų k., Kauno r. sav., Kauno apskr.

  • Papildoma informacija
    Barzdžio miškas; Ežerynas 16, 9; Margiai 1, akmens amžiaus stovyklos

Apie eksponatą

Tai yra moters darbo įrankis. Audžiant staklėmis atsagte ištempiamas audinys, kad kraštai būtų lygūs. Atsagtę sudaro dviejų stumdomų dalių lentelė su galuose įkaltomis metalinėmis adatėlėmis. Atsagtė adatėlėmis įkabinama į audinio kraštus, o jos dalys sustumiamos pagal audinio plotį ir užfiksuojamos. 

Ši atsagtė gausiai išraižyta geometriniais ir augaliniais ornamentais, puošta polichromine tapyba. Joje išraižytas įrašas: „Darė Andrius B. – Ursziulai M.“ 

Tai liudijimas iki XX a. pradžios gyvavusio dovanojimo papročio, kada jaunuolis patinkančiai merginai savo jausmus ir rimtus ketinimus išreikšdavo padovanodamas atsagtę ar kitą puošnų moters darbo įrankį. Todėl ji buvo branginama ir saugoma kaip dovana, perduodama iš kartos į kartą, įėjo į kraičio sudėtį.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriuje saugomi didžiausi šalyje rinkiniai atspindi lietuvių liaudies kultūros etnines ypatybes, valstiečių verslus, amatus, buitį. Šiuo metu kolekciją sudaro apie 80 tūkstančių eksponatų: XVIII a. pabaigos – XX a. pirmos pusės valstiečių tradicinės kultūros objektai, medinės šventųjų skulptūros, memorialinių paminklų viršūnės, namų apyvokos daiktai, susisiekimo priemonės, baldai, darbo įrankiai, valstiečių drabužiai, namudiniai audiniai. Daiktinius rinkinius papildo ikonografinė medžiaga, piešiniai, brėžiniai, fotografijos, etnografiniai aprašai.

Seniausi eksponatai perimti iš Stepono Batoro universiteto Etnografijos muziejaus ir Lietuvių mokslo draugijos. Daug jų surinkta nuo 1949 metų organizuojamose etnografinėse ekspedicijose, nemažai įsigyta iš privačių asmenų. Nuo XX a. vidurio pradėti kaupti geriausi, stipriu ryšiu su tradicija pasižymintys, kūrybiškai tradicinę ornamentiką ir koloritą interpretuojantys tautodailininkų darbai: tautiniai drabužiai, juostos, vestuviniai sodai, pintinės, gintaro, geležies dirbiniai, medžio drožiniai ir dailės kūriniai.

Etnografijos kolekcija skaidoma į teminius rinkinius ir įvairiais būdais pristatoma visuomenei – apie ją skelbiama moksliniuose tyrinėjimuose, rengiamos parodos, publikuojami katalogai, nuo 1991 metų leidžiamas muziejaus metraštis „Etnografija“.

Verslų eksponatų rinkinys atspindi XVIII a. – XX a. pradžios lietuvių valstiečių verslus: žemdirbystę, gyvulininkystę, žvejybą, bitininkystę, medžioklę. Rinkinio branduolį sudaro eksponatai, susiję su svarbiausiais valstiečių darbais – žemės dirbimu ir gyvulių auginimu. Rinkinyje saugomi seniausi arimo padargai – žagrės, arklai. Yra įvairių akėčių: pintinių, rėminių, eglišakinių, tarp jų lydiminės žemdirbystės laikus siekiančios akėčios-smuikai. Derliaus nuėmimo įrankių grupėje saugomi pjautuvai, dalgiai ir jų priežiūros priemonės, grėbliai, šakės, kastuvėliai bulvėms kasti, vidurio Lietuvoje naudotos pusdalgės su grėbliukais. Kūlimo ir grūdų valymo priemonių grupėje – spragilai, kūlimo velenas, kūlimo mašinos, vėtyklės, kretilai. Atskirą grupę sudaro linų apdirbimo įrankiai – mintuvai, brauktuvės, kultuvės, šepečiai, šukuočiai ir kiti. Tarp audimo ir verpimo įrankių nemažai ornamentuotų verpsčių, prieverpsčių, šaudyklių, atsagčių. Gyvulių auginimo priemonių grupėje saugomi mediniai botagai ir odiniai rimbai, barškalai, šukos arkliams šukuoti, avikirpės žirklės, geležiniai pančiai ir medinės arklių klumpės. Skirtinguose Lietuvos regionuose nusistovėjusius arklių kinkymo būdus atspindi pakinktų įvairovė: antšonės, apynasriai, laužtukai, balnai, pavalkai, kamantai, lankai, plėškės, vadžios, viržiai, o jungai primena išnykusį arimą jaučiais.

Iš pagalbinių verslų gausiausia žvejybos grupė, kurią sudaro per 1000 tradicinių žvejybos įrankių: meškerės, blizgės, žeberklai, samčiai, bučiai, ūdos, venteriai, įvairiausi tinklai, vėžiavimo priemonės; įdomus įrenginys dideliems tinklams traukti žiemą – boba. Daugumą žvejybos įrankių Vilniaus, Trakų ir Zarasų apylinkėse 1925–1939 metais surinko etnologė, žvejybos tyrinėtoja profesorė Marija Znamerovska-Priuferova.

Vertingi yra drevinės ir kelminės bitininkystės laikotarpio eksponatai iš pietryčių Lietuvos: prietaisas iš virvių į medį kopti – geinys, drevės skaptavimo įrankiai, kelminiai aviliai ir jų dalys, narveliai bičių motinėlėms. Iš Žemaitijos turima XIX amžiuje pintų šiaudinių avilių. Medžioklės eksponatų grupę sudaro parakinės, viliokliai, mediniai ir metaliniai spąstai, kilpos ir kitos priemonės.