Velykiniai margučiai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma margučių kolekcija (per 4000) yra gausiausia Lietuvoje. Šioje virtualioje parodoje pristatomi seniausi XX amžiaus pradžios margučiai, perimti iš Jono Basanavičiaus įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos (1907–1940) rinkinio, ir vėlesni, įsigyti važiuojant į ekspedicijas, aplankant prieš Velykas žinomus margučių margintojus ar rengiant paprotinio meno parodas. Dalis jų surinkta Pietryčių Lietuvos regiono apylinkėse, daugiausia – iš Alytaus, Kauno, Prienų, Trakų rajonų, Vilniaus krašto. Ant kai kurių margučių įrėžti skaičiai, vietovardžiai ar žodžiai parodo vietą, marginimo datą ar palinkėjimą. Nemažai parapijiečių dovanotų margučių Lietuvių mokslo draugijai yra perdavę kunigai Kazys Anglickas, Alfonsas Petrulis ir Kazimieras Prapuolenis.

Margučiai

Margučiai simbolizuoja pagrindinę krikščioniškų pavasario švenčių – Velykų, Atvelykio, Jurginių, Sekminių – prasmę. Ir iki krikščionybės būta tradicijos pavasarį kiaušiniams suteikti magiškų galių sužadinti gyvybines jėgas, pagreitinti augmenijos pabudimą, teikti jėgų ir sveikatos. Velykų margutis simbolizuoja ne tik vaisingumą, pavasarinį atgimstančios gamtos suvešėjimą, bet ir Kristaus Prisikėlimą, žmogaus dvasinį atgimimą.

Nuo seno margučiai buvo dovanojami, jais mainomasi. Tai rodo 1549 metais išleisto Martyno Mažvydo velykinių giesmių rinkinėlio Giesmė šv. Ambraziejaus bei Augustino dedikacija „Vietoje Velykos pauto“, kuria primenamas paprotys Velykų margutį dovanoti linkint gėrio, sėkmės. Dovanotas margutis saugotas, laikytas prie švento paveikslo ar kraičio skrynioje visus metus; tikėta, kad juo galima pagydyti sergantį, užgesinti gaisrą.

Margučiai per Velykas buvo ne tik apeiginis valgis, bet ir stalo puošmena. Jie laikyti garbingiausioje vietoje, sudėti į kiaušininką – gyvybės medį simbolizuojantį įtaisą, kartais vadinamą Velykų eglute. Vieni kiaušininkai su 9 ar 12 lizdelių margučiams būdavo padaryti iš eglės viršūnės, medžio šakos ar kamieno su pritaisytomis šakelėmis; kiti – iš plonų skirtingo skersmens lentelių, sunertų ant ašies į viršų mažėjančia tvarka. Kiaušininką papuošdavo išsprogusiomis beržo ar žilvičio šakelėmis ir iš kiaušinio kevalo padarytais arba iš tešlos iškeptais paukščiukais, tada į lizdelius sudėdavo ypatingus, dažniausiai dovanų gautus margučius, – kad teiktų sveikatos, laimės, saugotų nuo nesėkmių. Šviesius laikydavo viršutiniuose lizdeliuose, – kad primintų iš dangaus į žemę ateinančią gyvybinę energiją. Lizdelių skaičiai taip pat laikyti magiškais, nešančiais laimę.

Velykų rytą prie stalo susėdusi šeimyna pusryčius pradėdavo pasidalydama ir suvalgydama vieną margutį, – kad namie būtų sugyvenimas ir skalsa. Iki šių dienų išlikęs senas daužavimo paprotys primena tikėjimą, kad šitaip išlaisvinamos gyvybės ir vaisingumo jėgos. Stiprus, nedūžtantis margutis saugotas kaip namų stiprybės simbolis; toks vėliau dėtas į pirmąją išartą vagą, kad arime pasėti javai gerai derėtų; lukštų maišyta į sėmenis, kad linai aukšti augtų. Visoje Lietuvoje paplitęs margučių ridenimo paprotys siejamas su tikėjimu, kad susiliesdamas su žeme margutis suteikia jai gyvybingumo.

O vaikai labiausiai laukdavo margučių, kuriuos kaip dovaną jiems paslaptingai palikdavo tariamai Velykų naktį skraidantis paukštis arba vaikštanti mitinė būtybė Velykė. Margučiais apdovanodavo ir būreliais po kaimą vaikštinėjančius Velykų sveikintojus (lalauninkus), kurie apeiginėmis oracijomis ir linksmomis dainomis (lalinkomis) linkėdavo kaimynams gero derliaus ir visokiausių gėrybių.

Atvelykio papročiai labai panašūs į Velykų, tik margučiai daugiausia dažyti vaikams ir krikštavaikiams. Kiaušiniai marginti ir per kitas pavasario šventes, ypač per Jurgines. Išgenant gyvulius iš tvarto, vienas ar du kiaušiniai (jurgučiai) būdavo padedami tarpduryje, – kad gyvuliai būtų sveiki, vislūs ir apsaugoti nuo blogų akių, vilkų; per Šv. Jurgio atlaidus buvo nešami į bažnyčią kaip auka šventajam už gyvulių globą.

Kiaušinių dažymas pavasarį buvo susijęs su aukojimu, sėjos ir ganiavos pradžios apeigomis. Dažniausiai dažyta augaliniais dažais magiškos reikšmės spalvomis. Juoda ir ruda spalvos simbolizavo žemę; raudona – gyvybę, šviesą, šilumą ir visko pradžią; žalia – pavasario augmeniją; geltona ir rusva – javų derlių; mėlyna – palaimą nešantį dangų. Daug galios kiaušiniui suteikdavo ne tik spalva, bet ir įvairūs prasmingi raštai.

Margučiai tradiciškai dažyti medžių žievėmis, samanomis, svogūnų lukštais; gražiausiais raštais marginti rašymo vašku, skutinėjimo arba mišria technika. Margučio šonų, galų arba jį juosiančio ornamento kompozicija visada aiški ir užbaigta, sudaryta iš saulės, ugnies, žemės ženklų – apskritimų, trikampių, rombų, eglučių, saulučių, lankelių, taškelių, kryželių, svastikų, spiralių. Jų deriniai simbolizuoja ritmišką dangaus kūnų judėjimą, laiko ciklo amžinybę. Dangaus šviesulių ženklui priskiriami apskritimai neretai virsta puošniu gėlės žiedu. Saulučių ornamentuose įkomponuotos kryžmos, kryžiai arba judėjimo, perkūno ar ugnies ženklai, papuošti spiralėmis, žalčiukais, kvadratais, vyrišką ir moterišką pradą simbolizuojančiais trikampiais su nukreiptais į apačią arba viršų smaigaliais. Kai kurie margučiai apjuosti smulkiais geometriniais motyvais ritmingai ornamentuota juosta, ant kai kurių pavaizduoti paukšteliai, kiškučiai, nuotaikingi atgimstančio pavasario vaizdeliai. Tradiciniuose margučių raštuose subtiliai užkoduotos protėvių žinutės ir pasakojimai apie juos supusį pasaulį, gamtos reiškinius.

Šiais laikais margučiai pamažu tolsta nuo savo pirminės sakralinės paskirties ir tampa lietuvišku suvenyru. Svarbiausia yra tai, kad ir pasikeitusios senosios kultūros tradicijos lieka šiuolaikinio žmogaus etninės savimonės dalimi ir padeda pažinti dvasinį kultūros paveldą.

Parengė LNM Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Violeta Dubnikienė, eksponatus fotografavo Arūnas Baltėnas.