Tarptautinė mokslinė konferencija „Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)“

1855 m. balandžio 29 d. (pagal šių dienų kalendorių – gegužės 11 d.) Eustachijaus Tiškevičiaus (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) rūpesčiu ir sukauptų rinkinių pagrindu buvo įkurtas Vilniaus senienų muziejus ir Vilniaus laikinoji archeologijos komisija. Simboliška, kad šiais metais minimos ne tik šių institucijų įkūrimo 160-osios metinės, bet ir sukanka 150 metų nuo Vilniaus senienų muziejaus reorganizacijos po 1863–1864 m. sukilimo bei 100 metų nuo muziejaus likvidavimo 1915 metais. Šios sukaktys – tai puiki galimybė naujai aktualizuoti ir aptarti Vilniaus senienų muziejaus vietą ir reikšmę tiek to meto, tiek nūdienos Lietuvos visuomenėje. Lietuvos nacionalinis muziejus, būdamas šio muziejaus rinkinių paveldėtojas ir muziejinės tradicijos puoselėtojas bei pratęsdamas 2014 m. rengtos konferencijos „Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai“ idėją, rengia tarptautinę mokslinę konferenciją „Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)“.

Vilniaus senienų muziejus nuo XIX a. vidurio iki XX a. pradžios buvo pagrindinė institucija, kuri Lietuvoje formavo visuomenės kultūrinės atminties, istorinės savimonės ir tapatybės nuostatas. Per šiuos šešerius veiklos dešimtmečius muziejaus puoselėta visuomeninė paskirtis buvo suprantama ir įgyvendinama nevienodai. Pirmąjį veiklos dešimtmetį muziejus buvo tapęs kultūrinės ir mokslinės veiklos centru, vienijo krašto bajoriją ir inteligentiją bendram moksliniam ir švietėjiškam darbui, kaupė buvusios valstybės istorijos paveldą, puoselėjo viltį atkurti Vilniaus universitetą. Po 1863–1864 m. sukilimo, kai itin išaugo „jautrumas istorijai“, E. Tiškevičiaus įkurtas muziejus buvo reorganizuotas ir suvalstybintas (1865 m.), o didžioji jo rinkinių dalis parengta išvežimui į Maskvą (pirmoji muzealijų siunta iš Vilniaus iškeliavo 1868 m., antroji – 1869 m.), paliktų rinkinių pagrindu prie Vilniaus viešosios bibliotekos buvo suformuotas naujasis, vadinamasis rusiškasis Senienų muziejus. Nors ši institucija tęsė krašto paveldo kaupimą ir sklaidą visuomenėje, o ilgainiui, slopstant politiniai įtampai, netgi nuolat akcentuodavo E. Tiškevičiaus kaip muziejaus įkūrėjo nuopelnus, tačiau propaguodama rusiškų pradų atkūrimo doktrinos nuostatas iš esmės tapo imperinės kultūros politikos ideologiniu įrankiu.

Konferencijos tikslas – pirmą kartą pažvelgti į Vilniaus senienų muziejų kaip į visumą, kaip į vieną, nors ir kelis labai skirtingus istorinius etapus išgyvenusią instituciją – kaip savotišką kovos lauką dėl Lietuvos istorijos. Pasitelkus Lietuvos ir užsienio tyrėjus, įvairių mokslo sričių specialistus, siekiama naujai ir įvairiapusiškai aptarti muziejaus veiklą, organizacinę struktūrą, rinkinius, istorinę raidą, atskleisti ir išryškinti paveldo (lietuviškų senienų) reikšmę to meto Lietuvos visuomenėje konstruojant istorijos naratyvus ir tapatybės vaizdinius bei įvairių to meto socialinių grupių laikyseną ir įtaką kuriant šiuos Lietuvos istorijos pasakojimus.

gegužės 7, 2015 | Naujasis arsenalas, Arsenalo g. 1