Prievartinis darbas: kova dėl išgyvenimo

Tremtiniai ir politiniai kaliniai, įkurdinti atšiauriose ir nuošaliose Sovietų Sąjungos vietovėse, kaip pigi darbo jėga buvo išnaudojami įvairiose ūkio šakose. Jie dirbo pačius sunkiausius, fizinės jėgos ir ištvermės reikalaujančius darbus. Dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų, bado, ligų daug Lietuvos tremtinių, ypač pirmaisiais kalinimo ir tremties metais, mirdavo, neturėdami reikalingų įgūdžių susižalodavo ar žūdavo miško kirtavietėse, šachtose, statybvietėse.

Į Gulagą išvežti lietuviai dirbo Komijos ir Sibiro miškų kirtavietėse, Vorkutos, Intos, Norilsko šachtose, Karagandos (Kazachija) rūdynuose, Uralo boksito, Bodaibo (Irkutsko sr.) ir Kolymos (Magadano sr., Chabarovsko kr.) aukso kasyklose, tiesė geležinkelius užpoliarėje ir Sibire. Kalinių rankomis buvo pastatyti Norilskas, Vorkuta, Bratskas ir kiti miestai, pramonės įmonės, elektrinės. Tremtiniai dažniausiai buvo paskirstomi darbams miško pramonės ir miško chemijos ūkiuose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, vietinės pramonės įmonėse, namudinėse artelėse.

Ir tremtinių, ir lagerių kalinių darbas buvo sunkus ir alinantis. Į nuošalius Sovietų Sąjungos rajonus išvežtiems Lietuvos mokytojams, tarnautojams, ūkininkams, kitų profesijų žmonėms neretai tekdavo ilgiausius atstumus pėsčiomis eiti į paskirties vietą ir įsikurti tuščioje plynėje: pastatyti gyvenamuosius barakus, namus administracijai, sulaikymo kameras ir kitus lageriuose ar specialiosiose gyvenvietėse reikalingus pastatus. Tokių statybų laikotarpiu tekdavo gyventi palapinėse ar žeminėse, šaltyje miegoti pasiklojus tik medžių šakas, dažnai pagal tiesiamo geležinkelio trasą ar iškirtus mišką keltis į kitą vietą.

Darbo vieta, ypač miško kirtavietėse, buvo toli, pėsčiomis per gilų sniegą tekdavo klampoti po 7–10 kilometrų. Kalinių dar laukdavo ilgas patikrinimas – krata prie lagerio vartų, po to kelionė į darbovietę, lydint ginkluotiems sargybiniams su šunimis. Sargyba prižiūrėjo ir dirbančius kalinius, į pažeidusius nurodytos teritorijos ribą buvo šaunama be perspėjimo.

Miško kirtaviečių darbininkai kirto mišką, genėjo ir degino šakas (dažniau moterys), vilko prie upių rąstus, kraudavo juos į rietuves, tiesė kelius iš kirtaviečių sunkvežimiams privažiuoti. Ypač sunkus darbas buvo miško sandėliuose, kuriuose rąstus reikėdavo sukrauti į aukštas, apie penkių metrų, rietuves, vėliau juos pakrauti į geležinkelio platformas ar miškavežius. Darbo normos buvo labai didelės, vienodos vyrams, moterims ir paaugliams.

Kai kuriuos miško ruošos darbus, – ten, kur sargybai buvo sudėtinga kalinius stebėti, – atlikdavo tik tremtiniai. Pasibaigus žiemos sezonui, tremtiniams tekdavo plukdyti rąstus upėmis, rišti sielius, lydėti sielių karavanus, sklaidyti upėse rąstų sangrūdas. Nemažai tremtinių dirbo miško chemijos ūkiuose: rinko sakus, rovė pušų kelmus, iš jų varė terpentiną ir dervas, pjaustė beržines trinkeles, naudojamas traktorių generatoriams. Kaip ir miško kirtėjams, jiems tekdavo savaitei ar ilgesniam laikui išvykti iš gyvenvietės palikus šeimas, nakvoti palapinėse ar tiesiog miške, darbo vietoje. Įrankius – ilgas kartis, kopėčias, indelius sakams, kuoliukus indeliams pakabinti – pušų sakintojai nešdavo patys, nes jokia technika į taigos glūdumą neįvažiuodavo.

Visi miško darbai buvo ne tik sunkūs, bet ir pavojingi. Neturinčius tokio darbo patirties žmones sužalodavo, neretai mirtinai, virstantys medžiai, prispausdavo nuo rietuvių riedantys ar bandomi upėje išjudinti rąstai. Dirbančiuosius kamavo uodai ir mašalai. Dirbama būdavo po kelias savaites iš eilės be poilsio dienų, pačiais primityviausiais įrankiais: rankiniais pjūklais, kirviais. Rąstus išveždavo arkliais, jaučiais. Tik apie 1948–1949 metus pradėta naudoti modernesnė technika: benzininiai ir elektriniai pjūklai, traktoriai, miškavežiai, krautuvai.

Ypač sunkus, pavojingas sveikatai ir gyvybei buvo šachtininkų darbas. Šachtose daugiausia dirbo lagerių kaliniai. Naudodamiesi kaltais ir kūjais jie turėdavo iškasti šachtų šulinius: kietoje uolienoje iškalti duobutes sprogmenims, vėliau, po sprogdinimo, surinkti ir iškelti skeveldras. Šulinio dugne žmonės duso nuo dujų, dūmų ir uolienų dulkių, nes jokio ventiliavimo ar kitokių apsaugos priemonių nebuvo. Jei kasant šachtą buvo užkliudomos požeminio vandens gyslos, kasėjams tekdavo dirbti šlapiais drabužiais, stovint vandenyje, nes siurbliai jo nespėdavo išpumpuoti. Daug šachtininkų žūdavo sprogus metano dujoms ar šachtai užgriuvus, nuo uolienų dulkių susirgdavo plaučių ligomis.

 Vėlesniais metais šachtininkų darbo sąlygos pagerėjo: buvo įvesta aštuonių valandų darbo diena, darbininkai aprūpinti labiau tokiam darbui pritaikytais rūbais – brezento kelnėmis, švarkais ir kepurėmis, guminiais batais ilgais aulais, kai kurie darbai imti mechanizuoti.  

Tremtiniai buvo pagrindinė kolūkių ir tarybinių ūkių darbo jėga. Jie dorojo javų, daržovių derlių, dirbo grūdų sandėliuose, medvilnės plantacijose, kasė drėkinimo kanalus, prižiūrėjo gyvulius, statė fermas ir kitokios paskirties pastatus. Gyvuliams šieną pjaudavo tolimose pievose, vasaromis juos ganydavo toli nuo namų, gyvendavo palapinėse. Technikos beveik nebuvo, pagrindinė traukiamoji jėga buvo arkliai ir jaučiai. Šiuos sunkius darbus teko dirbti ir moterims, paaugliams.

Padėti tėvams, dažniausiai mamoms, įvykdyti normas ar dirbti įvairius pagalbinius darbus eidavo ir vaikai. Dirbti juos vertė ne tik gyvenviečių komendantai ar ūkių, į kuriuos buvo atvežti, pirmininkai, bet ir būtinybė padėti šeimai išgyventi. Nedirbantiems, tarp jų ir vaikams, išdirbio normų nevykdantiems duonos ir kitų produktų normos (jas dar reikėjo išsipirkti) buvo dvigubai mažesnės, maisto neužtekdavo net gyvybei palaikyti. Nors pagal įstatymus vaikams dirbti nebuvo privaloma, realybė buvo kitokia. Neretai, jei šeimoje nelikdavo darbingų suaugusiųjų, vaikai tapdavo pagrindiniais šeimos maitintojais.

Labai nedaug į lagerius ar tremtį išvežtų kvalifikuotų specialistų dirbo pagal Lietuvoje įgytą išsilavinimą. Buvo dirbusių mokytojais (dažniausiai nuošalių kaimų mokyklose, kur jų trūko), gydytojais, agronomais ar inžinieriais. Vėlesniais metais įvairius kursus baigę tremtiniai dažniau gaudavo kvalifikuotesnio darbo: miškavežių vairuotojų, traktorininkų, apskaitininkų, buhalterių, brigadininkų, medicinos seselių, vaikų darželių auklėtojų ir pan.

Ne tik sunkus darbas alino tremtinių sveikatą, bet ir prastas maistas, badas, ypač sunkios buities sąlygos. Atskiruose lageriuose ir tremties vietose jos skyrėsi, bėgant metams keitėsi, tačiau visur buvo nelengvos. Maisto davinys lagerių kaliniams buvo labai menkas: per parą 500–600 g duonos ir du kartus prastos, dažnai iš sugedusių produktų išvirtos sriubos. Neįvykdžiusiems nustatytos išdirbio normos davinys būdavo dar mažesnis. „Alkani žmonės valgė viską: žoles, lapus, įvairius nuodingus žvėrelius ir net pušų ir maumedžių sakus […]. Daugelį grįžtančių iš darbo reikėdavo vesti arba nešti“, – taip pirmuosius kalinimo metus prisimena ekonomistas Juozas Jurkšaitis (J. Jurkšaitis, Kančių keliai, Ešelonų broliai, Vilnius, 1991, p. 127).

Dėl nuolatinio neprivalgymo nusilpusiems žmonėms įvykdyti normą tapdavo vis sunkiau. Net ir didesnis maisto „katilas“, duodamas viršijus normą, dirbantiesiems sunkų fizinį darbą buvo nepakankamas, maistas neįvairus ir nevisavertis. Rešotų 7-ajame lageryje kalintas Aleksandras Kuprys taip nusilpo, kad 172 cm ūgio vyras tesvėrė 41 kilogramą (A. Kuprys, Ar besusitiksim?, Ešelonų broliai, Vilnius, 1991, p. 303). Tik tuomet jam buvo paskirtas lengvesnis darbas – duonos kepykloje, tačiau atsigavęs vėl buvo išvarytas kirsti miško.

Griežto režimo lageriuose kalinti politiniai kaliniai karo ir pirmaisiais pokario metais jokio atlyginimo negaudavo. Apie 1953 metus (kai kuriuose lageriuose ir anksčiau) už darbą imta mokėti. Dalis uždarbio būdavo išskaičiuojama valstybiniams mokesčiams, lagerio administravimo išlaidoms, atskaitoma už maistą, drabužius. Tremtiniams už darbą buvo mokama, tačiau atlyginimas buvo labai menkas, apie darbų įkainius ir įvairiausius atskaitymus jie nebuvo informuojami.

Karo nualintai pramonei atsigaunant, didėjant gamybiniams planams, plečiantis vadinamajam socialistiniam lenktyniavimui už jų pirmalaikį įvykdymą ir viršijimą, vietos administracijų vadovai buvo priversti susirūpinti kalinių ir tremtinių – dažnai pagrindinės darbo jėgos svarbiuose pramonės objektuose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose – buities ir darbo sąlygomis. Apie 1949 metus aprūpinimas kiek pagerėjo, tačiau darbo sąlygos labiau pasikeitė tik po J. Stalino mirties.