Lietuva žemėlapiuose

Parodoje per kartografinį vaizdą bandyta atspindėti Lietuvos istorinę raidą nuo pirmojo žemėlapio, kuriame paminėtos baltų gentys iki modernios Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m., didesnį dėmesį skiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kartografiniam palikimui.

Paroda parengta pagal muziejaus leidinį Lietuva žemėlapiuose / Sud. A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, R. Subatniekienė. – Vilnius, 2002. – 218 p.

Temos:

Pirmieji Lietuvos žemėlapiai XV–XVI a.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai XVII–XVIII a.
Lietuva XIX–XX a. pradžios žemėlapiuose

Pirmą kartą Lietuvos vardas – Litua buvo paminėtas 1009 metais Kvedlinburgo analuose. XII–XIII a. susiformavo lietuviškų žemių karinė-politinė sąjunga. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas (1240–1263) užbaigė vienyti žemes, priėmė krikštą ir 1253 m. liepos 6 d. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Lietuva tapo karalyste.

Žemės, kuriose susiformavo Lietuvos valstybė, buvo žinomos senovės pasauliui. Dar IV a. prieš Kristų Baltijos kraštus buvo pasiekęs graikų keliautojas Pitėjas Masalietis. Archeologiniai radiniai patvirtina buvus prekybinius ryšius su graikų ir romėnų pirkliais. II a. graikų mokslininkas Klaudijas Ptolemajas savo veikale „Geografija“ pateikė Rytų Pabaltijo kartografinį vaizdą. Deja, šių žemėlapių neišliko ir savo krašto pirmą kartografinį vaizdą matome tik pagal K. Ptolemajo veikalą 1416 m. italų atkurtame Vidurio Europos žemėlapyje. Žydų kartografas A. Kreskvas, pirmą kartą Lietuvos vardą paminėjęs kartografijoje, savo kataloniškame 1375 m. žemėlapyje pavaizdavo Baltijos jūrą, pažymėjo Klaipėdą, Nemuną ir užrašė Litefanie Paganis – pagoniškoji Lietuva.

Kartografijos specialistų nuomone, XV a. pradžioje Lietuvoje jau buvo sudarinėjami planai ir žemėlapiai. Rašant apie derybas, 1421 m. vykusias pas popiežių Martyną V dėl sienų tarp Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino sureguliavimo, nurodoma, kad ordino delegacija rėmėsi žemėlapiu su Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jogailos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir kitų Lietuvos kunigaikščių antspaudais. Apie 1450 m. vokiečių astronomo, kartografo Nikolajaus Kuziečio sudarytame Vidurio Europos žemėlapyje jau pažymėta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. 1459 m. Venecijos vienuolio Fra Mauro pasaulio žemėlapyje Lietuvos žemės pažymėtos lotynišku užrašu Litvana.

Ankstyvieji žemėlapiai buvo rankraštiniai. XV a. viduryje žemėlapiai pradedami spausdinti kaip medžio raižiniai – nuo lentų. XVI a. šalia medinių naudojamos ir vario klišės. Iki XVIII a. pabaigos medžio ir vario klišių atspaudai spalvinami rankiniu būdu. Pirmieji žemėlapiai buvo schematiški, teikė nedaug informacijos. Ilgainiui kelionės, geografiniai atradimai gilino pasaulio pažinimą – tai atsispindėjo ir kartografijos raidoje. B. Vapovskio, O. Magnuso, M. Strubičiaus, V. Grodeckio, G. Hennenbergerio, G. Mercatoriaus, J. Portantijaus parengtuose XVI a. Lietuvos ir gretimų Lenkijos, Prūsijos žemių žemėlapiuose Lietuvos kartografinis vaizdas jau išsamesnis. G. Mercatoriaus sudarytas Lietuvos žemėlapis 1595 m. buvo išleistas atskiru lapu. XVI–XVII a. žemėlapiai su Lietuvos kartografiniu vaizdu ne kartą perspausdinti A. Ortelijaus, G. Mercatoriaus, W. Blaeu, J. Hondijaus ir jų įpėdinių leidžiamuose atlasuose.

 
 
 
 
 

Valstybės politinė ir ekonominė raida, kariniai konfliktai su kaimynais skatino kartografavimo darbus. Naujo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio rengimo ėmėsi Lietuvos didysis maršalka, Trakų ir Vilniaus vaivada kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jo vykdomus kartografavimo darbus lengvino Valakų reformos metu atlikti matavimai ir tų darbų apmokyti žmonės. 1613 m. išleistame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje nurodytos valstybės ribos iki 1569 m. unijos ir pounijinės. Senosios valstybės žemės pateiktos pagal naujų matavimų duomenis. Nurodytos administracinių teritorijų ribos. Kunigaikštystės teritorijoje iki unijos pažymėtos 543 gyvenvietės, iš jų 357 – pirmą kartą. Gana tikslus kartografinis tinklas, daug tekstinių paaiškinimų. Mikalojus Radvila, suprasdamas, kad apie Lietuvą mažai težinoma, pasirūpino, kad prie žemėlapio būtų pateiktas Lietuvos aprašymas.

1613 m. išleidus tikslų, puikiai meniškai apipavidalintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį, kokybe aplenkusį to meto Vakarų Europoje sudarytuosius, dauguma vėliau leistų žemėlapių tebuvo 1613 m. žemėlapio perdirbiniai. Juos leido K. Allardas, F. de Wittas, J. Dankertsas, J. ir R. Ottensai, M. Seutteris, T. K. Lotteris ir kt. Kartografijos vystymąsi XVII–XVIII a. pirmoje pusėje stabdė Lenkijos ir Lietuvos politinis bei ekonominis nuosmukis. Skirtingi Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesai vedė dvilypę valstybę į pražūtį. Karai su Maskva ir švedais, didikų ir šlėktų tarpusavio kovos ir vaidai silpnino šalį. Kaimyninės šalies silpnumu nedelsė pasinaudoti Rusija, Austrija, Prūsija, trimis etapais – 1772, 1793 ir 1795 metais pasidalijusios Lenkijos ir Lietuvos valstybę.

 
 
 
 
 

XIX amžius Lietuvos istorijoje pilnas dramatizmo. Tai pavergimo, Lietuvos vardo netekimo, lietuviškos spaudos draudimo, kovų už nepriklausomybę ir tremčių amžius. Po paskutinio 1795 m. padalijimo beveik visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija atiteko Rusijai. Pastaroji sistemingus topografinius darbus čia pradėjo vykdyti po karo su Napoleonu. 1819–1829 m. generolas K. Tenneris organizavo Vilniaus gubernijos topografinius darbus. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo išleisti įvairių mastelių topografiniai žemėlapiai, apėmę ir Lietuvos teritoriją.

XX amžiaus pradžioje pasirodė lietuviški atskirai leisti ar Lietuvos istorijos pradžiamoksliuose spausdinti žemėlapiai. 1900-aisiais išleistas garsusis Antano Macijausko „Žemlapis lietuviškai latviško krašto“. Seniausiu žemėlapiu su lietuviškai užrašytais pavadinimais laikytinas Mažosios Lietuvos lietuvio misionieriaus Erdmono Švelniaus kelionę iš Europos į Afriką iliustruojantis primityvus XIX a. II p. žemėlapis.

1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybingumą, Lietuva į pasaulio žemėlapius vėl įrašoma kaip savo etnografinėse žemėse atsikūrusi valstybė. Lietuvą de jure 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi pripažino Rusija, 1922 m. – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Vatikanas. Lietuvos Respublikos sienos buvo nustatytos: su Rusija – 1920 m. liepos 12 d., su Latvija – 1921 m. kovo 20 d., su Vokietija – 1928 m. sausio 29 d. Su Lenkija dėl Vilniaus krašto aneksijos 1920–1939 m. abi valstybes skyrė ne kartą tikslinta demarkacijos linija.