Lietuva ir 1812 metų Prancūzijos–Rusijos karas

1795 m. spalio 24 d. Rusija, Austrija ir Prūsija Peterburge pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės, išskyrus Užnemunę, atiteko carinei Rusijai. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I karai Europoje suteikė Lietuvos visuomenei viltį išsivaduoti iš Rusijos viešpatystės.

Lietuva su Napoleono armija susidūrė du kartus – 1807 ir 1812 metais. Baigiantis Prancūzijos–Prūsijos–Rusijos 1806–1807 metų karui, Rusijos armijai pralaimėjus Frydlando mūšį, Prancūzijos armija pasiekė Rusijos sieną – Nemuno upę. 1807 m. liepos 7 d. po ilgų derybų tarp Rusijos caro Aleksandro I ir Napoleono I buvo pasirašyta Tilžės taikos sutartis. Buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse Napoleonas I įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė. Tilžės taikos sutartis galiojo iki 1812 m. karo.

1812 m. birželio 24 d. Napoleonas I pradėjo karą su Rusija. Lietuva tapo dviejų Europos imperijų – Rusijos ir Prancūzijos – karinio konflikto zona. Prancūzijos pulkai 1812 m. birželio 28 d. užėmė Vilnių. Lietuvos visuomenė sutiko Napoleoną palankiai. Bajorija vylėsi su Napoleono pagalba atgauti valstybingumą. Vilniuje Napoleono įsaku iš vietos gyventojų suformuota administracinė valdžia – Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. Lietuvoje prasidėjo laikotarpis, istoriografijoje vadinamas prancūzmečiu. Jis tęsėsi nuo 1812 m. birželio pabaigos iki gruodžio pradžios. Vilnius tuo metu tapo prancūzų armijos Rusijos imperijoje užnugario politiniu ir administraciniu centru. Lietuva matė galingą, Napoleono vadovaujamą Didžiąją armiją žygiuojančią į Rusiją, vėliau – pralaimėjusią, besitraukiančią tuo pačiu keliu. Šios armijos sudėtyje buvo ir lietuviški pulkai. Napoleono armijai atsitraukus Lietuvą vėl užėmė Rusijos imperijos kariuomenė. Žlugo Lietuvos valstybingumo atkūrimo viltys. Tačiau Napoleono Didžiosios armijos žygis per Lietuvą užima svarbią vietą Lietuvos istorijoje – jis padėjo Lietuvos visuomenei nepamiršti laisvės idėjos. Su prancūzmečiu Lietuvoje prasidėjo daugiau nei šimtą metų trukęs lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo laikotarpis.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje sukaupti eksponatai perteikia reikšmingiausius Napoleono karų įvykius Lietuvoje.

Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I ir Rusijos caro Aleksandro I susitikimu 1807 m. birželio 25 d. prasidėjo derybos tarp Prancūzijos ir Rusijos. Susitikimas vyko paviljonuose, įrengtuose ant plausto Nemune prie Tilžės. Pirmasis tuo metu galingiausių Europoje valdovų istorinis susitikimas truko beveik 2 valandas. Birželio 26 d. derybos tęsėsi Tilžėje. 1807 m. liepos 7 d. buvo pasirašyta Tilžės taikos sutartis tarp Rusijos ir Prancūzijos. Prie sutarties diktato sąlygomis buvo priversta prisidėti ir Prūsija.

Napoleono I Didžiosios armijos žygis į Rusiją prasidėjo 1812 m. birželio 24 d. persikėlimu per Nemuną, įžengiant į Lietuvą – tuometinę Rusijos imperijos teritoriją. 1812 m. birželio 23 d. Napoleono armija ėmė ruoštis persikėlimui. Napoleonas planavo savo kariuomenę perkelti netikėtai. Rusijos vadovybė iki pat karo pradžios neturėjo tikslių žinių, kurioje vietoje kelsis per Nemuną pagrindinės prancūzų kariuomenės pajėgos. Birželio 24 dieną Didžiosios armijos pagrindinės pajėgos, vadovaujamos Napoleono, pastatytais pontoniniais tiltais persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Ši operacija laikoma viena geriausių persikėlimo operacijų pasaulinėje karybos istorijoje. Per trumpą laiką organizuotas tiltų nutiesimas ir perkelta 220 tūkstančių karių, žirgų, kito karinio turto. Rusijos kariuomenė iš Kauno pasitraukė be mūšio. Ruošdamasis žygiui į Vilnių, Napoleonas išbuvo Kaune tris dienas.

Matydama Prancūzijos kariuomenės kiekybinį pranašumą, Rusijos armijos vadovybė nutarė prie Vilniaus nesipriešinti. 1812 m. birželio 28 d. Prancūzijos pulkai pasiekė ir užėmė Vilnių, iš kurio tik prieš kelias dienas išvyko čia viešėjęs caras Aleksandras I. Vilnius prancūzmečiu buvo išskirtinė vieta. Buvusiuose Vyskupų rūmuose devyniolika dienų gyveno prancūzų imperatorius Napoleonas I. Čia jis priimdavo užimtai Lietuvai administruoti skirtus pareigūnus, krašto diduomenę, Vilniaus universiteto profesūrą. 1812 m. liepos 1 d. Napoleono įsaku iš vietos gyventojų buvo suformuota administracinė valdžia – Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. Per visą 1812 metų karą Vilniuje gyveno Prancūzijos užsienio reikalų ministras Hugues-Bernard’as Maret, kuriam Napoleonas suteikė plačias teises, pavedė kontroliuoti Lietuvos laikinąją vyriausybės komisiją. Per jį Napoleonas palaikė ryšius su Europa. Vilnius buvo prancūzų armijos užnugario centras, per kurį buvo palaikomi ryšiai su Prancūzija. Per jį ėjo svarbiausia komunikacinė arterija, jungianti į Rusiją plūstančią Napoleono armiją su Prancūzija. Miesto vienuolynuose ir bažnyčiose buvo įkurti maisto ir pašaro sandėliai, karo ligoninės, kariniai daliniai.

Vilniuje 1812 m. liepos 1 d. Napoleono įsaku suformuotai Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai teko tarpininkės vaidmuo tarp prancūzų ir vietos gyventojų. Prie komisijos buvo priskirtas Napoleono komisaras, turėjęs prižiūrėti jos veiklą. Lietuvos laikinajai vyriausybės komisijai buvo pavesta tvarkyti krašto finansus, tiekti maistą Prancūzijos kariuomenei, organizuoti vietinę kariuomenę, nacionalinę gvardiją miestuose ir žandarmeriją apskrityse. Komisijos nariais buvo paskirti Stanislovas Soltanas (pirmininkas), Karolis Prozoras, Juozapas Sierakovskis, Aleksandras Sapiega ir Pranciškus Jelskis, o generaliniu sekretoriumi – Ignas Kosakovskis. Vėliau į komisiją buvo paskirti Aleksandras Potockis, Jonas Sniadeckis. Laikinosios vyriausybės valdžioje turėjo būti keturios gubernijos, arba departamentai: Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės. Gubernijos buvo padalytos į 33 prefektūras. Joms vadovavo Napoleono paskirtos administracinės komisijos iš trijų narių, kurių priešakyje buvo prancūzų intendantas. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos žinioje buvo septyni komitetai: maisto ir magazinų, policijos, finansų, teisingumo, vidaus reikalų, švietimo, karo. Iki tol egzistavusi rusiškoji miesto savivaldos sistema buvo perorganizuota į municipalitetą, kuris tapo centralizuotos valdžios dalimi. Municipalitetą sudarė meras, keturi padėjėjai ir dvylika tarybos narių. Napoleono kariuomenei pralaimėjus, visi Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos nariai, išskyrus Joną Sniadeckį, pasitraukė į Varšuvą.

Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai buvo pavesta organizuoti nacionalinę gvardiją miestuose, žandarmeriją apskrityse ir vietinę reguliariąją kariuomenę, turėjusią papildyti Prancūzijos armiją. Liepos pradžioje buvo sudaryti 5 pėstininkų ir 4 kavalerijos (ulonų) pulkai, vėliau dar 6 pėsčiųjų šaulių batalionai. Jiems duoti numeriai pagal Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės pulkų numerius: Lietuvos pėstininkų pulkų numeriai buvo nuo 18 iki 22, o kavalerijos – nuo 17 iki 20. Surinkta apie 20 tūkstančių karių. Pėstininkų pulkininkais Napoleonas paskyrė Aleksandrą Chodkevičių, Konstantiną Tyzenhauzą, Adomą Bišpingą, Karolį Pšezdzeckį, Stanislovą Čapskį. Kavalerijos pulkininkai buvo Mykolas Tiškevičius, Juozapas Vavžeckis, Konstantinas Rajeckis, Ksaveras Obuchovičius, Antanas Gelgaudas. 1812 m. liepos 5 d. Napoleono įsakymu įkurtas Lietuvos bajorų 3-iasis švoležerų pulkas, kuriam vadovavo Jonas Kanopka. Tai buvo reprezentacinis pulkas, kuriame tarnauti buvo garbės reikalas. Į šį pulką stojo ir Vilniaus universiteto studentai. Lietuviški pulkai tiesiogiai priklausė prancūzų vadovybei, turėjo savo uniformą su Vyčiu. Prancūzijos–Rusijos kare kovęsi lietuviški daliniai prarado apie 2/3 savo karių. Napoleono kariuomenei pralaimėjus su prancūzų armija pasitraukė iš Lietuvos kilę karininkai ir keletas tūkstančių lietuvių kariuomenės karių.

Napoleonas nužygiavo iki pat Maskvos, tačiau sėkmė nuo jo nusigręžė. Carui Aleksandrui I nepasirašius taikos sutarties, 1812 metų spalio mėnesį prasidėjo Napoleono armijos traukimasis iš Rusijos. Po lapkričio 26–29 d. vykusio mūšio prie Berezinos upės pralaimėjimo sušalusi, demoralizuota prancūzų armija traukėsi Vilniaus link. Sumuštas imperatorius Napoleonas, palikęs savo kariuomenei vadovauti maršalą Joachimą Muratą, su keliais generolais ir kavaleristų apsauga gruodžio 6 d. pasiekė Vilnių ir išvyko į Prancūziją. Išbadėję, pervargę ir sušalę Napoleono armijos kariai atsitraukdami gruodžio 8–9 dienomis pasiekė Vilnių. Daugybė prancūzų mirė nuo šalčio ir bado. Vilniaus gubernatūros dokumentai liudija, kad Vilniuje tą žiemą mirė ir buvo palaidota maždaug 37 tūkstančiai Didžiosios armijos karių. Dokumentuose nurodomos kelios laidojimo vietos. 2001 m. rudenį surasta ir 2002 m. ištirta kapavietė yra viena iš minimų palaidojimo vietų to meto Vilniaus Šnipiškių priemiesčio prieigose. Laidojimui buvo panaudotos pačių Napoleono karių dar 1812 m. vasarą aplink miestą iškastos fortifikacinės apkasų ir redutų linijos. Šioje masinėje kapavietėje, antropologinių ir archeologinių tyrimų duomenimis, buvo palaidota ne mažiau kaip 3269 mirusieji iš ne mažiau kaip 90-ies pulkų, suformuotų Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Prūsijoje, Vestfalijoje, Reino konfederacijoje. Tyrimų metu surasta per 4600 radinių, daugiausia aptikta metalinių uniforminių sagų su pulkų numeriais, kitų aprangos detalių. Patyrę didelių nuostolių, Napoleono I Didžiosios armijos likučiai skubiai traukėsi iš Vilniaus. Gruodžio 10 d. į Vilnių įžengė Rusijos kariuomenė. Gruodžio 14 d. ji užėmė Kauną ir pasiekė tuometinę Rusijos imperijos sieną.